Parduotas vyriškumas

Babajus sapnavo kaip jis miršta.
Jis guli blokinio daugiabučio trečiame aukšte esančiame trijų kambarių bute.
Jis tiek arti prie mirties, kad negali pasukti galvos.
Girdi kaip duobkasys, auliniais batais eina koridoriumi, pro jį, gulintį lovoje.
Jaunoji jo žmona Dočkutė duoda duobkasiui, jo, Babajaus, sunkiai uždirbtus pinigus ir žvelgia į jauną duobkasį kaip į ateities eržilą, kuris išgelbės jos vienatvę nuo jo vienatvės.
Dar paduoda pinigų. Babajus tai jaučia, bet nieko negali padaryti.
Duobkasys ima už rankos Dočkutę.
Po velnių, jie čia pradės be manęs...
- Dočkutė.., - beveik savęs negirdėdamas šaukia Babajus
Pasirodo Dočkutę 18 metų jaunesnė mergina.
Babajus rankos mostu kviečia arčiau
- Duobkasys...
Pasirodo duobkasys
-  Tau jis patinka... matau
-  Toks nieko sau... patinka
-  Duobkasį, tau patinka Dočkutė?
-  Graži moteris
-  Pasirūpink ja... kada manęs nebus
-  Babajau, jis gali pasirūpinti manimi ir kol tu gyvas..
-  Bet man svarbu kad po manęs...
Babajus nutyla.
Staiga jis atsiduria Gintarinėje vaistinėje ir paprašo vaistų, kurie jam leistu gyventi du šimtus metų.
-  Yra tokie vaistai, - palinguoja galvą vaistininkas labai panašus į duobkasį

Babajus atskaičiavo trisdešimt tris centus ir subėrė ant vaistininko pinigų lėkštelės, kur jau gulėjo trys šimtai eurų.
Vaistininkas įmitusio sielininko veidu papurtė galvą:
- Čia ne vieta derėtis
Tada Babajus išsitraukė piniginę, kuri jau atrodė, buvo tuščia. Jis stipriai sugriebė piniginės atlošą ir kiek turi jėgų, drėkstelėjo žemyn.
Už piniginės pamušalo buvo trys šimtai eurų.
Vaistininkas ėmė kvėpuoti sunkiau, giliau tarsi jautis  išpūsdamas stiprią srovę.
Rankos jam nenustigo vietoje.
Jis jas dėliojo ant prekystalio tarsi šachmatus.
Babajus norėjo pagauti jo sunkų žvilgsnį, bet vaistininkas nusukdavo akis į vaistinės kampą su vaistais nuo galvos skausmo, o neišlaikęs permesdavo žvilgsnį į vaistų nuo skrandžio lentynas.
-  Geriau duok
-  Ne, - purtė vaistininkas savo penkių kilogramų galvą.
Babajus nusispjovė, bet pinigų nuo prekystalio nepaėmė.
Apsisuko eiti.
Lėtai lyg privaręs į kelnes.
Vaistininko veidas paraudo.
Jo baltas chalatas ėmė drebėti.
-  Pasiimkite pinigus
Babajus lėtai, bet nesustodamas, ėjo link išėjimo.
-  Pasiimkit pinigus, prašau...
Babajus nekreipė dėmesio į verkti bepradedanti vaistininką.
Štai čia Babajus ir atsisuko:
-  O tu ko tikėjausi, kad medalį tau atnešiu? Pabučiuosiu tave į tavo storas lūpas? Tai man džiaugtis, kad tau Dočkutė patinka?

Nuo savo šauksmo jis staiga atgijo iš mirties patalo.

Dočkutė stovėjo tarpduryje lyg ką tik įsisupusi į chalatą, įėjo į vonios kambarį.
Už jos stovėjo duobkasys, jau be vaistininko chalato.
-  Ate,  - spėjo išgirsti Babajus ir savo piktas mintis nusinešė į kapą.