Prisipažinimas arba šoku tau

Būdama maždaug šešerių kaimo tvenkiny  pagavau didelį karosą – drąsiai dešine plaštaka rėžiu ties kairiu dilbiu – žuvį, kaip ženklą, kurį nešuosi per gyvenimą, lyg pranašišką sapną. Tai buvo pati didžiausia mano pagauta žuvis. Tokio paties laimikio troškau visą tolesnį gyvenimą, tačiau žuvelės nekibo ir plaukė tolyn nuo manęs. Aš tik žiūrėjau sau į šąlančias lediniu vandeniu apsemtas pėdas ir neturėjau jėgų pasilenkti. Neturėjau noro sušlapti rankų. Pragyvenus ketvirtį amžiaus nenorėjau nė pažvelgti į savo išvarvėjusias svajones apie laimikį. Tai aš, aš pati buvau kažkieno laimikis, tvirtai įsikibęs gaudytojo pirštų, kad tik jis manęs nepaleistų, kad tik turėtų, laikytų. Jei reikia šaipytųsi, jei reikia pražiodytų ir lieptų ištarti kokius tik nori žodžius. Gaudytojas buvo gudrus. Gudresnis už bent ką, nes tai, ką liepdavo sakyti ar daryti aš priskirdavau savo pačios nelemtai, niekam tikusiai valiai. Atrodė, kad beliko tik vienas dalykas, kuris dar šiek tiek priklausė nuo manęs. Mano šokis.

Mylėjau šokti,  su vyrais taip pat. Ne visuomet su tais, kurių pati norėjau. O jei, čiupdami viens kitam už rankogalių, paliesdavome  riešus ir kaip visada, lyg pirmą kartą, šį bei tą suprasdavome, polėkis būdavo trumpalaikis. Tai buvo mano šokio dalis. Tie, kurie stebėjo griebėsi už galvų, nusigręždavo ir nueidavo savo keliais,  tokiais, kuriuose man nebuvo vietos.

  O pradžioje niekas nugaros nesuko. Tikriausiai patikau, tikriausiai buvau kažkiek žadanti. Man tiek ir užteko, kad kažkas žiūrėtų, kad būtų žiūrovų.  Girti sukiniai ant nelygaus medinio stalo paviršiaus. kol pasigirsta nieko gera nežadantis plyšimas. Taip niekuomet neplyšta  širdys ir pagiriotos galvos. Taip plyšta kelnių siūlė. Tiesiai ten, kur susieina dviejų sėdimosios dalių tarpeklis, bedugnėlė. Ten praplyšta ir aš, nors  esu girta suprantu, kad daugiau šokti negaliu.

  Dar mėgau numirti, kartu su tais, kurie šoko naktiniuose klubuose, su tais, kurie nemokėjo šokti blaivūs, nes ničnieko nesuprato apie gyvenimą. Rankos iškeltos į viršų, mėgdžiojo laimę ir laisvumą, trypiau iki paryčių, įsivaizdavau,  kad darau gera pasauliui, nes jis toks pustuštis ir kvailas net nesupranta jog pavargo nuo savo paties tvarkos. O aš mat skeryčiojuos rankomis ir mėginu pritvinkusiame tabaku, geiduliu ir beprotybe ore pagauti žuvelę  ir sugrąžinti laiką, kai buvau laiminga šiaip ir dar laimingesnė, kai kas nors pasisekdavo. Tačiau stroboskopų mirkčiojimas, lyg įžūlus vaikėzas pakiša koją - alpstam. Mirštam nuo deguonies trūkumo ir šviesų derinio, prakirsto smilkinio ir sustojusios nuo kaifo širdies. Mažosios mirties šokelių parodijos susispietusios į kampą kartu su liūdna tiesa – jauni žmonės mėgsta numirti.

Jei galėčiau pasirinkti koks šokis esu, būtų sunku. Galėčiau būti gatvės šokis. Dėl kvailio drąsos ir beatodairiškumo. Ar paslėptas barokinėse klostėse, toks lyg sutaupytas, lyg neišsiduodantis ir neparodantis savo tikro veido,  lyg paties baugščiausio paukščio, bijančio būti savimi ar, tiesiog, būti, šokis.

Šoku protėvių laukinį garbinimą ir viduramžių susilaikymą, kurį užgožia praeivių žvilgsnį prikaustantis gatvių šėlsmas. Manyje tai dera. Visa kas atrodo nesuderinama. Esu tarpusavyje nederantys judesiai, mintys, troškimai,  esu mano jausmai ir mėginimas išsivaduoti iš jų. Šoku trumpas istorijas, dažniausiai pasakojančios apie meilę. Ir ne tik žmogui. Apie flirtą, apie uždangą, kuri verčiau liktų nepraskleista, arba prasiskleidusi kuo greičiau  pradangintų  tai, ką galėjau įkvėpti ir paliesti.

Tai toks vis dar neišbaigtas šokis – kiek padrikas, pragaištingas, negebantis nei gyventi, nei numirt.  Bet, visgi, tarpuose tarp gyvenimo gaudynių, pusiau sugriautų  tvirtovių, nelaimingų meilių ir kitų nenusisekusių nutupimų, tampu tokiu šokiu, kurį norėtų atkartoti kiekvienas. Gražiu, siekiančiu tobulybės, reikalingu šokiu. Reikalingu sau pačiai tiek, kad ir kiti taptų reikalingais. Reikalingais be naudos, tik šiaip, kaip žmonės, na, arba beveik be naudos, bent jau ne tokios agresyvios ir ne tokios matomos. Reikalingi kaip draugai, pašnekovai, kaip tie, kurie atranda mane savaip ir tai yra gerai.

Girdi? Gerai. Nes šiandien šoku tau.

Kas tu?