Rašyk
Eilės (73317)
Fantastika (2192)
Esė (1496)
Proza (10357)
Vaikams (2517)
Slam (49)
English (1110)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Kuosų būrys pradėjo triukšmauti kai pirmieji saulės spinduliai apšvietė yrančio dangoraižio viršūnę. Paukščių klegesys suplėšė šaltą ankstyvo rudens ryto tylą, nustelbė lengvą vėjo šiurenimą medžių lapuose. Tūkstančiai juodų plunksnuočių, kažkokio tik jiems vieniems suprantamo impulso paakinti, šovė į dangų ir piktai dėl kažko ginčydamiesi suko ratus virš tuzino daugiaaukščių, tuščiomis juodų langų akiduobėmis abejingai žiūrinčių į bekraštę girią, besidriekiančią apačioje. Palengva kuosų įkarštis atvėso ir būrys išskydo į grupeles. Vienos pasirinko samanomis ir krūmais apžėlusias dangoraižių viršūnes, kitos aukštesnius medžius.

Nedidelis būrys nutūpė ant galingo, kelis šimtmečius skaičiuojančio ąžuolo šakų, stūksančio ant nedidelės kalvos tarp dviejų dar nesugriuvusių pastatų. Kurį laiką paklegėjusios kuosos nurimo ir straksėdamos šakomis pradėjo ieškoti gilių. Staiga, lyg gavusios signalą, vienu metu čaižiai suriko, šovė į viršų ir pasipiktinusios nuskrido šalin. Tačiau viena krito žemyn trankydamasi į šakas. Žnektelėjo aukštielninka ant apšerkšnijusios žolės, atgal užlaužta galva, ištaršytomis plunksnomis. Pirštai kelis kartus lėtai susigniaužė, išsitiesė ir sustingo.

Berniukas kelias akimirkas žiūrėjo į paukštį, gulintį per kelias pėdas nuo jo basų, murzinų kojų. Priėjo ir atsargiai pakišo kojos nykštį po kuosos galva, kilstelėjo ir išlygino užlaužtą kaklą. Išsišiepė, atkragino plikai skustą galvą su dideliu raudonu randu, kertančiu viršugalvį, ir pergalingai suriko.

- Užsičiaupk, idiote.

Berniukas krūptelėjo, susikūprino ir apsisukęs nudelbė akis į kojų pirštus. Kilstelėjo ranką aukštyn.

- Neliesk rando.
- Man niežti, - sumurmėjo.
- Jei savo suskretusiais pirštais jį čiupinėsi, atsivers skylė. Nori, kad taip atsitiktų?

Berniukas papurtė galvą.

- Tai ir neliesk.

Ant išvirtos sėdintis senis buvo susisupęs nuo pėdų iki smakro į rudą apsiaustą su gobtuvu. Jo liesam, siauram, tarsi vašku padengtam veide su smailia nosimi, įdubusiais skruostais ir išblyškusiomis lūpomis tarsi sustingo nuolatinė nepasitenkinimo išraiška. Akys po gobtuvu žvelgė alsiai ir nedraugiškai. Berniukas neprisiminė, kad jis kada nors būtų nusišypsojęs. Netgi dabar, kai pirmu bandymu pavyko numušti juodąjį paukštį, senis buvo nepatenkintas. Mėnulis jau du kartus buvo apskritas, o jie vis dar vaikšto po mišką. Jis jau numušė daugybę paukščių, o senis vis nepatenkintas, viskas jam netinka. Berniukas žinojo kas dabar bus, bet stovėjo ir laukė. Šalčio nejautė, nors buvo apsivilkęs tik trumpą berankovį briedžio odos švarką ir šortus žemiau kelių. Basomis kojomis jautė dilgčiojantį apšarmojusios žolės šaltuką, bet jam buvo nė motais.

- Atnešk.

Berniukas pasilenkė, dviem pirštais sugriebė kuosą už sparno ir bjaurėdamasis pakėlė. Ištiesęs ranka, stengdamasis laikyti sutaršytą paukštį toliau nuo savęs, prisiartino.

Senis atsiduso, pasilenkė prie kuprinės ir staiga užsikosėjo. Kosulys supurtė kūną, jis pabandė įkvėpti, bet vietoj to tik dar kartą užsikosėjo, springdamas įkvėpė, vėl užsikosėjo, ir dar, ir dar. Berniukas stebėjo, kaip jis susirietė, atsikrenkštė, nusispjovė ir kurį laiką trūksmingai gaudė kvapą. Skrepliai ant žolės švietė tamsiu raudoniu. Tikriausiai kraujas, pagalvojo berniukas. Ar seniui krenta dantys? Kai man buvo aštuonios vasaros, man krito dantys ir kartais bėgdavo kraujas. Matyt, kai pasensti, irgi krenta dantys ir bėga kraujas. Tik senis, kažkodėl, vis dažniau ir dažniau spjaudo. Kodėl jam negyja dantys? Keista.

Senis atgavo kvapą, atsiduso ir pagraibė kuprinėje. Berniukas susižavėjęs stebėjo senio delne sidabru švytintį vamzdelį. Žinojo kas bus ir susijaudinęs laukė. Senis ištiesė kairę ranką prie kuosos galvos, dviem pirštais praskleidė vokus ir nukreipė į sustingusią paukščio akį vamzdelį. Plykstelėjo raudonas spindulys, senis susikaupęs kelias akimirkas žiūrėjo į rubinu sužibusį vyzdį.

- Pagaliau, - sumurmėjo.

Iš netikėtumo berniukas krūptelėjo. Jis numušė tiek paukščių, kad neužtektų kojų ir rankų pirštų suskaičiuoti, ir nė karto senis nepasakė „pagaliau“.

- Ramiai stovėk. Laikyk ir kad nekrustelėtum. Ar supratai?

Berniukas baugščiai linktelėjo. Senis vėl nukreipė vamzdelį į kuosos akį, kažką spustelėjo ir berniukas išgirdo tylų zvimbimą, tarsi uodo.

Prabėgo minutė, kuosa ištiestoje rankoje darėsi vis sunkesnė, bet berniukas nedrįso pajudėti. Tik užsimerkė, pradėjo tankiau kvėpuoti, kaktą išbėrė smulkūs prakaito lašeliai. Senis stebėjo, kaip diržais išsipūtė raumenys po oda. Kuosa net nekrustelėjo. Jaunas kūnas, stiprus ir kvailas, pagalvojo senis. Visa laimė, kad prieštvaniniė automatika atlaikė ir nepavertė berniūkščio daržove. Prieš operaciją buvo įsitikinęs, kad kas nors vis vien suges. Bet ne, operacija pavyko netikėtai sklandžiai, ir netgi senutėlis smegenų implantas prigijo nesukeldamas komplikacijų. Visą savaitę, slaugydamas gyjantį berniūkštį, Kurtas negalėjo patikėti, kad viskas baigsis gerai. Bet baigėsi. Implantas klausė jo komandų, berniūkštis išliko gyvas. Neįtikėtina.

Kurtas išjungė skenerį, įdėjo jį atgal į kuprinę ir tylėdamas žiūrėjo berniūkštį. Tegul dar palaiko tą kuosą. Iš tiesų, galėjo nuskenuoti ir padėjęs paukštį ant žemės, bet kokia iš to nauda? Tegul tas kvailas puslaukinis mokosi paklusnumo. Pravers.

- Gali nuleisti.

Daleus sunkiai atgniaužė sustingusius pirštus ir kuosa žnektelėjo ant žemės. Jis kelis kartus pagniaužė delną, mėšlungis pamažu išnyko, ranka pradėjo maloniai dilgčioti. Daleus klausiamai žvilgtelėjo į senį. Kurtas iš kuprinės kišenės ištraukė puspilnį plastikinį maišelį ir numetė berniukui.

- Valgyk.

Daleus pasijuto išalkęs. Atrišo maišelį, ištraukė džiovintos mėsos saują ir prisikimšo burną. Iš pasitenkinimo murmėdamas atsisėdo ant žemės ir sukryžiavęs kojas pradėjo čiaumoti.

- Tyliai valgyk, netaškyk seilių, - urgztelėjo senis.

Daleus stebėjo, kaip senis iš kuprinės ištraukė ir pasidėjo ant kelių nedidelę plokštelę, kažką spustelėjo ir staiga ore sušvito įvairiaspalviai ženklai ir juostos. Daleus to dar nebuvo matęs. Iš nuostabos išsižiojo, keli nesukramtyti mėsos gabaliukai nukrito ant žemės, lūpų kampu nutekėjo seilės. Senis nekreipdamas į jį dėmesio prabilo nesuprantama kalba.

- Aria, koks statusas? – įsakmiai paklausė Kurtas.
- Skaičiuoju, Kurtai, - atsakė malonus moteriškas balsas. Daleus nesuprato nė žodžio, tačiau jį sužavėjo paslaptingos moters balsas. Ar ji gyvena toje plokštelėje? Ji dvasia? Jeigu ji dvasia, tai ji geroji dvasia, nes jos balsas toks gražus!
- Kiek laiko užtruksi?
- Pavyko parinkti šifro raktą, drono audio-vizualinės atminties buferis apribotas dviem savaitėmis. Man reikės keturių minučių šešiolikos sekundžių nustatyti kritinius įvykius. Duomenys iš atminties buferio nuskaitomi į tinklą, prieigos iššifravimo laiko prognozės šiuo metu neturiu.
- Man nereikia prieigos prie tinklo.
- Supratau, Kurtai. Drono programinė įranga nenukentėjo, jis pradeda kognityvinių ir kinetinių sistemų atstatymo procedūras, mano skaičiavimais užtruks apie penkiolika minučių. Galiu nutraukti.

Kurtas pažvelgė į kuosą, sustingusią ant žolės.

- Palik jį ramybėje.
- Jis informuos apie incidentą.
- Labai gerai.
- Aš rekomenduoju...
- Kokia tavo užduotis?
- Nustatyti potencialių taikinių koordinates.
- Tai ir vykdyk.

Kurtas rankos mostu nubraukė holografinę projekciją ir įdėjo planšetę atgal į kuprinę. Tikroji Aria, jo amžinatilsi kalė, kurią jis atsinešė dar mažą iš gyvūnų prieglaudos prieš nežinia kiek šimtmečių, galėjo tik loti, urgzti ir inkšti. Dabartinė Aria yra linkusi daugžodžiauti. Kartais tai erzino. Jis patogiau atsirėmė į išvartą, tvirčiau susisupo į apsiaustą ir užsimerkė.

Daleus kramtė mėsą ir žiūrėjo į snaudžiantį senį. Kuprinė gulėjo prie šono. Naktimis, kai senis užmigdavo, Daleus kartais pasvajodavo prieš užsimerkdamas, kad būtų smagu turėti tuos visus stebuklingus daikčiukus. Juk jis burtininko mokinys, kada nors supras kaip iškviesti dvasias. Kai senis atėjo į jų palapines ir išsirinko Daleus iš visų vaikų, apsidžiaugė. Ir tėvai didžiavosi. Bet dabar nesijaučia laimingas ir patenkintas. Ne, visiškai nesijaučia. Senis jo nieko nemoko, vien tik užgaulioja ir bara. Ir dar kažką padarė su galva. Daleus atsiminė, kad vieną vakarą po sočios vakarienės atsigėrė senio paduoto vandens, o atsibudo pririštas prie gulto su sutvarstyta galva. Senis jį daug dienų girdė, valgydino ir keitė suterštas paklodes, bet neleido keltis ir neatrišo, o galvą skaudėjo ir svaigo. O kai atrišo, buvo ne ką geriau. Senis jį užbūrė, Daleus norėjo eiti tiesiai, bet kojos neklausė ir ėjo atgal. Norėjo stovėti, bet kojos bėgo. Rankos darė ką norėjo senis, o ne Daleus. Bet senis buvo patenkintas. Ir kai baigė žaisti su savo burtais, išsivedė jį į uždraustą mišką medžioti juodų paukščių.

O gal man pastverti kuprinę ir pabėgti? Kol senis miega? Juk nepavys, jis silpnas.

Kitą akimirką Daleus surietė mėšlungis, o galva, rodės sprogo į tūkstančius gabalėlių. Jis suriko, maišelis iškrito iš rankų ir džiovintos mėsos gabaliukai pažiro ant žolės. Apkabino delnais smilkinius, suklupo ir vaitodamas pradėjo raičiotis plėšomas konvulsijų ir nepakeliamo skausmo.

Kurtas atsimerkė ir kreivai šyptelėjo. Pagaliau.
- Norėjai pabėgti? – sušvokštė. Skaudėjo krūtinę.
- Ne! – suvaitojo Daleus.
- Nemeluok, man, kvailas vaikėze. Jeigu meluosi, tavo galva sprogs.
- Taip! Taip!
- Norėjai pagrobti mano daiktus ir pabėgti, ar ne?
- Ne!... Taip, taip!
- Bus tau gera pamoka.
- Aš daugiau taip nedarysiu, aš daugiau taip negalvosiu! – Daleus nagai susmigo į žemę, akyse pradėjo plaukti raudonos dėmės.

Kurtas neskubėdamas ištraukė iš kuprinės planšetę, brūkštelėjo pirštu:
- Aria, sumažink impulsų dažnį perpus, - sausai įsakė.
- Atlikta, Kurtai, - maloniai atsiliepė kompiuteris.

Daleus sukūkčiojo, gręžiantis skausmas atlėgo, mėšlungis numalšo, bet galvoje tarsi ridinėjosi akmenys ir daužėsi į kaukolės sieneles, lėtai ir skaudžiai.

- Dabar klausyk manęs įdėmiai ir tylėk. Jeigu bandysi iš manęs vogti – mirsi. Jeigu bandysi pabėgti – mirsi. Kiekvienas mano žodis yra įsakymas. Jeigu liepiu stoti – sustoji. Jeigu liepiu kalbėti, kalbi. Jeigu sakau šokti į vandenį – šoki. Ar supratai?

Daleus tylėjo. Kurtas akimirką palaukė ir šyptelėjo.

- Galbūt tu nesi visiškas idiotas. Leidžiu kalbėti.
- Taip, supratau.
- Gerai, - linktelėjo Kurtas, - Aria, pakaks.

Daleus netekęs jėgų gulėjo ar alsavo. Kurtas nusisuko ir paklausė:

- Rezultatai?
- Kataterių grupė. Trijų dienų senumo duomenys. Paskutinį kartą dronas juos užfiksavo viename iš dangoraižių.

Kurtas kelias akimirkas galvojo. Dangoraižiai, blogai. Bet nėra laiko ieškoti kitų variantų. Prieš trisdešimt metų, kai jau buvo netekęs vilties, netoli Badeno aptiko sugriuvusį DFDS transmodalinį logistikos terminalą. Suprato kur esąs tik iš išblukusios informacinės lentelės, atsitiktinai rastos  ant vienos stebuklingai nenugriuvusios sienos. Ieškojo vietos nakvynei ir akį patraukė neįprastai sukritę gelžbetonio blokai, apaugę samanomis ir krūmokšniais ir sudarantys natūralią pastogę. Paaiškėjo, kad blokus laiko dar nesuiręs transportinis huveris. Jis laikė blokus, o blokai saugojo huverį nuo lietaus ir vėjo. Tokių vietų retai pasitaikydavo. Nukirtęs liauną berželį ir įkišęs į plyšį krovinių sekcijos duryse, smarkiai nuo jaudulio plakančia širdimi užgulė visu svoriu. Durys traškėdamos pasidavė ir iš krovinių sekcijos pažiro plastikinės pakuotės. Perskaitęs etiketes Kurtas kurį laiką be žado tiesiog stovėjo ir žiūrėjo į neįkainojamą lobį. Buitinės paskirties portatyvinių nano-sintezatorių akumuliatoriai! Staiga visa krūva antikvarinių skaitmeninės eros pabaigos prietaisų, rastų Berlyno technologijų muziejaus rūsiuose, įgijo prasmę. Jis rado energijos šaltinį, be kurių visa kita buvo tiesiog sentimentalus elektronikos laužas. Ir jis jais pasinaudojo. O taip, velniai rautų, ir dar kaip! Lygiai kaip Robinzonas nespjautų į patį paprasčiausią peilį, taip Kurtas brangino juokingai senus dvidešimt pirmojo amžiaus vidurio reliktus, staiga atgijusius jo rankose. Ir palengva pasaulis jam atsivėrė tokiais pjūviais, kokių jis nebesitikėjo rasti. Bet tam jis sugaišo daug laiko. Pernelyg daug.
2017-06-15 13:35
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-07 20:17
cerera
Taip seniai skaičiau, kad jau užmiršau, ar buvau radus, prie ko prikibt. Bet neužmiršau, kad padarė netgi labai gerą įspūdį.

Net susinervinau, kodėl nei viena iš tavo daugybės originalių minčių nešovė į galvą man, kai rašiau saviškį - irgi apie berniuką-robotą ir senį. Ir antis :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-06-21 21:05
Meškiukas
Jei pries tai buves kurinys tebuvo tik juodrastis pasibandymui, cia jau pilnateise Flax rasliava. Va nuo to ir reikejo pradet. Tas tikrasis tavo stilius, kai per daug nedaugzodziaudamas sugebi israityti itaigu kurini.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-06-17 21:33
Galaxy
O kartais nesi šito dalyko angliškai rašęs? Nes labai jau apie berniuką ir paukščius girdėta :) skaitosi gerai, skaitysiu ir toliau :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-06-15 16:13
ieva3003
Berniuko personažas smagus. Laukiu antros dalies.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-06-15 13:35
Flax
Sorry, neparašiau, kad 1 dalis
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą