Apie autoatsakiklius ir praeities korekcijas

Purvinas, bet nepretenzingas kavos puodelis, beveik įžūlus savo minimalistiniu linijų ir apkritimų raštu, ir cigaretė. Jau beveik girdžiu tave klausiant nuo kada pradėjau rūkyti. Ir, aišku, tuojau pat, garsiai ir saviginiškai atsakau: nepradėjau, ne tavo reikalas, pati rūkei kai buvai liūdna, ką noriu tą ir darau, dažniausiai išvis nerūkau, aš net netraukiu į plaučius. Teisingai. Netraukiu į plaučius. Kaip ir visa kita mano gyvenime, net rūkymas atliekamas išdavikiškai, paviršutiniškai ir atskiestai. Bet jei skleisčiau tokią autobiografiją apie save viešumoje, vargu ar išlaikyčiau savo profesinę licenciją klausytis kitų. Visų, kas nori, tik ne tavęs.

Liūdnu, pavargusiu veidu įsistebeilijau į Karlą Jaspersą, kai tuo tarpu kavinės lauko dalis tapo beveik nepadoriai populiari. Rodos, visi universaliai mėgaujasi saule. Geras oras prablaško net žlugusius, kurie viso labo mano, kad yra žlugę iki kito saulėtekio, ir tikrai, aš tuo tikiu ir tai sakau ir savo pacientams. Ar bent jau pirmiesiems pacientams. Neaišku, ką sakysiu ateityje. Todėl ir stebiu Jaspersą, kuris nors ir pradėjo savo karjerą kaip psichiatras, galop neapkentė psichiatrijos ir tiesiog aprašinėjo savo pacientus ilgomis ir net savotiškai mielomis biografijomis. Diagnozės viso labo rodiklis, rašė jis. Net ir labiausiai pažengusi psichologinė analizė nėra mylinti analizė, rašė jis. Ir aš visiškai sutinku: esu jaunas ir nevykęs psichoterapeutas, pernelyg tipiškai pavargusiomis akimis, drebančiomis rankomis, kvailomis ir nestabiliomis rūkymo manieromis, ir su, visiškai be abejonės, vėl ir vėl, nenuginčijamu įpročiu galvoti apie savo praeitį. Galbūt tai vienintelis dalykas mano gyvenime kurį aš darau su absoliučia aistra, neatskiestai, ne „pusiau“, o galutinai. Be abejonės, tai reiškia, kad aš niekada nieko neišmetu, neištrinu, ir visiškai nesugebu eiti į priekį gyvenime; man žymiai lengviau vaikščioti savo pacientų gyvenimais. Ir tu, aišku, sutinki su manim - tu man visada tai kartojai - tu nevykėlis, Kailai, nes tu esi sužeistas gydytojas; geriausias gydytojas.

Sužeistas, taip. Geriausias? Nežinau. Tai šiek tiek narciziška, garsiai tau atsakau, net jei tu ir nesėdi priešais mane, nes tavo žaizda rezonuoja su manąja. Bet tai tau niekada nieko nereikštų. Savo galvoje tu buvai vienintelė pacientė visiems pasaulio daktarams. Dabar tu juokiesi; tau juokinga, nes aš patetiškai, ir vėl, rašau apie tave, bet tarsi lyg ir nenoriu, kad kas nors netyčia sužinotų apie tavo būtį, tad aprašau tragediją kuo abstrakčiau, lyg jos nėra. Tu visiškai teisi, aš prirašiau krūvas tekstų būtent tokia tematika ir, ačiū Dievui, nepaisant savo akivaizdžios, bet dar kiek užmaskuojamos beprotystės, aš turėjau pakankamai savikontrolės, kad nepublikuočiau jų visų. Teisingai Kailai, jau girdžiu tave sakant ir besišypsant savo dvejomis tobulų dantų eilėmis, kentėk už savo neapsisprendimus, dviejų žmonių žaidimus ir bailumą, kai atėjo metas rinktis. Aš nunarinu galvą, jausdamas, kad pradedu pykti ir raudonuoti. Tenka pamosuoti padavėjai, nes ji mano, jog šaukiu ją, o iš tikrųjų šaukiu tau į veidą tai, ko nesugebėjau prieš tai: aš myliu savo grandines. Neliesk jų.

Myliu savo savimeilės grandinę. Myliu savo neapsisprendimu grandinę. Myliu savo antisocialumo grandinę. Myliu savo dėmėsio reikmės grandinę. Myliu savo prieštaringą profesijos pasirinkimą. Ir myliu tave, kaip grandinę iš praeities, kuri vis iššoka man į veidą ir kartoja: reikalinga korekcija. Pauzė. Čia tu labai laiminga, kvieti padavėją, ir tučtuojau užsakai mums butelį šampano, nes kiekvienas psichoterapeutas turi praeiti savo paties analizę prieš analizuojant kitus ir, bent jau anot tavęs, aš vykdau savo analizę nepakartojamai. Aš, aišku, privalau prilygti tau ir tavo nepakartojamui šventiškumui ir užsisakau antrą butelį šampano, aišku, prieš tai atsiprašydamas padavėjos už dvigubą užsakymą, nors ji dabar atrodo tik dar labiau sutrikusi. Analizė tęsiasi. Už tave, už tavo nekorekciją, už tavo tolesnę būtį, už tavo grandinę. Ir už mano nuostabią išdavystę, pabėgimą nuo tavęs, nenorą apsispręsti, baimę, kad tu mane sužeisi. Nes, po velnių - dabar jau aš labai aistringai galvoju apie savo praeitį, kaip ir minėjau, vienintelis dalykas, kurį aš darau „iki galo“ - kas gali būti baisiau, nei žmogus, kuris tau iš tikrųjų patinka, ir jo triuškinanti galia tave sužeisti bent tūkstančiais skirtingų išdavystės būdų? Na jau ne, ranka trenkiu per stalą - čia aš rodau savo galią ir net tam tikrą apsisprendimo stiprybę, bent jau filosofine prasme - to tai jau nebus.

Kas žino, koks laimingas dabar būčiau, jei būčiau leidęsis į tokį sandorį su tavimi. Įsivaizduok: Kailas laimingas. Turbūt tektų vardą pasikeisti, nes žmonės manęs neatpažintų, jie vadintų mane apsimetėliu, skambintų policijai, rodytų į mano liūdną atvaizdą pase ir sakytų „čia ne tu“. O paso atnaujinimas bendra tvarka kainuoja bent devynis eurus. Ir kaip aš pasiaiškinčiau pacientams? Daktarui identiteto krizė? Jaspersas ir į tai turi atsakymą. Gyvenu savo paties sukurtame konflikte: noriu pasakyti taip savo kančioms, bet negaliu to padaryti visiškai nuoširdžiai, rašė jis. Taip, tu teisi - šūdinas atsakymas, tik dar vienas papildomas klausimas. Bet todėl aš ir mėgstu Jaspersą. Jis ribinis, kaip ir mudu. Visada tarp klausimų ir atsakymų, kai klausimai jau sufleruoja atsakymus, o atsakymai tik veda į dar vieną klausimą.

Štai ir padavėja. Galutinai neapsikentusi, ji, aiškiai kaip ir aš, viską gyvenime atlieka išdavikiškai, paviršutiniškai ir atskiestai, net ir šampaną man atnešė be afekcijos ir perdėtai šventiško tono. Bet, štai, jos rūpestis dėl su savim besikalbančio dvidešimt-kažkiek metų jauno vyro prie pat kavinės įėjimo; jis absoliučiai neatskiestas, ne „pusinis“, o atsidavęs ir galutinis. Ne veltui aš psichoterapeutas - nors ir besimokantis - ši menka analizė mane net privertė pasijusti kiek išdidžiai. Iš kur aš tai žinau? Jos pirmi žodžiai man - ji manęs neišvaro, ji nevadina manęs bepročiu, ji viso labo nori sužinoti priežastį, dėl kurios aš kalbuosi su savim.

O aš inovatyvus autoatsakiklis. Nesikartoju, nors ir atsakymo niekad nesulaukiu, tariau jai džiugiai ir maloniai; humoras visada buvo geriausias bepročių ir sužeistų gydytojų skydas.