Mūsų medis

Gatvė tamsi ir niūri, bet man tai nė motais. Šiandien buvo nuostabi diena. Šiandien Tu stovėjai vėl prie to paties medžio, kaip ir kiekvieną vakarą prieš tai, bet viskas buvo kitaip. Kažkaip ne taip, kažkaip ypatingai. Nes aš stovėjau kitoje medžio pusėje. Manęs ten anksčiau nebūdavo, nes aš stovėdavai atokiau. Aš stovėdavau už kito medžio ir stebėdavau tave. Nenuleisdavau akių nuo kiekvieno tavo kvėptelėjimo, kiekvieno krustelėjimo. O dabar... dabar aš išdrįsau ir atsistojau prie tavo medžio. Tu tai pajutai, bet nieko nesakei. Toliau stovėjai ir žvelgei į tamsų dangų, atrodo, vėl skaičiavai žvaigždes. Aš tau padėjau, tik tu to nežinai. Aš skaičiavau iš kitos pusės, bet mes taip ir nepasidalinom skaičiais. Aš nesužinojau, kiek jų suskaičiavai tu, kiek jų suskaičiavau aš. Tik tada, kai supratau, kad kitoje medžio pusėje tavęs nėra, aš išėjau. Dar dabar nesuprantu, kaip tu sugebėjai taip tyliai iš ten pasišalinti, bet dabar žinau, kad stovėti už tavo medžio man neuždrausta, todėl kitą naktį aš vėl stoviu ten pat. Kad ir kada ateičiau, tau visada pavyksta ten atsidurti anksčiau. Nusprendžiau šiandien tave užkalbinti, bet kai paklausiau tavo vardo, tu neatsakei, tik liūdnas apuoko balsas palydėjo dar liūdnesnę tylą. Paklausiau, kodėl man viskas atrodo taip liūdna, bet tu ir vėl neatsakei. Niekas dabar man neatsakė. Net vienišas svirplys nutilo. Aš atsisukau į tavo pusę, o ten nieko nebuvo. Kodėl ir vėl aš nepajutau, kaip tu dingai? Kitą naktį bijojau vėl eiti prie mūsų medžio. Nenorėjau tavęs trukdyti, bet negalėjau kitaip, nes pati naktis mane kvietė apsilankyti. Todėl aš tyliai vėl atkiūtinau prie medžio. Tu jau laukei, o vos aš vėl atrėmiau savo nedrąsią nugarą į tvirtą kamieną, tu prabilai: “Niekada neklausk nakties vardo, niekada tylos neklausk “dėl ko? ”... Niekada neklausyk, ką apgaulingas apuokas sako, ir niekada netikėt tylos atsakymu “dėl to”... ”... Aš ir tylėjau, nes tyla neatsakinėjo. Laukiau, gal tavo balsas dar prabils, nes jis mane tarsi užmigdė, užhipnotizavo ir privertė įsiklausyt. Nebežinojau, ko paklaust, todėl tik priėjau prie tavęs. Tu atsisukai ir išgąstingu žvilgsniu maldavai pasitraukt. Aš tavęs neklausiau... Tik žvelgiau į mėnulio išryškintas akis ir ieškojau atsakymų. Niekas man nieko nesakė, net akys. Nebežinojau, ką daryt, bet supratau, kad tai paskutinė naktis, kada mes susitinkam, nenorėjau prarast mūsų medžio ir visų tų naktų, kai kartu skaičiuodavom žvaigždes. Bet tai buvo neišvengiama. Todėl tik žvelgiau į tas akis. Nieko nesakiau, tu nieko nesakei, nes žinojai, kad ir tu nenori viso to prarast, bet teks. Aš per daug pamačiau, per daug supratau.
Kita naktis buvo vieniša ir šalta. Tavęs jau nebebuvo prie mūsų medžio. Tavęs nebuvo nei vėjuj, nei žvaigždėse, nei manyje. Tik naktis buvo tamsesnė nei įprastai...