kai rytas atbėgs vilkais

Aš išeisiu kaip kadais kai sėdint ant kelių tau bėgdavau pievon tų pienių kurių mes niekad neskynėm.
Aš pasikviesiu tuos paukščius kur stebėdavau languos į mėlynus pasakų tolius kai sekdavai man  jas vakarais norėdamas mane užmigdyti paslapčia bėgant nematomai upei nemiegančiai užmerktomis akimis.
Mes atsinešim į savo namus saujas sniego ir išbarstysim jį virtuvėj ir miegamajam ant kilimų tikėdami kad šių vietoj užaugs gėlės ir mes taip pasikviesim pavasarį kuris žinom jau niekad pas mus neateis.
Mes atrieksim duonos juodos ir lesinsim mažus sapnų demonus,  kad šie nors akimirkai paleistų mus ir nebedrumstų vaivorykštinių traukinių riedėjimo.
Juk mes jų keleiviai.
Ar paimsi mane už rankos ir nuvesi prie jūros kaip tada kai lakstėm nakty gaudydami žvaigždes ir dalindami jas nustebusiems praeiviams, kurie niekada nebeeis šalia mūsų tais keliais kur išnyko prieš tūkstantį metų?
Ar... padainuosi man vakarais kai gitara atgydavo tavo delnuos kuriais glostydavai mano veidą, rankas ir akis ir šypseną tą kai sakydavai žvilgsniu jog pasaulis pilnas stebuklų ir mes jo vaikai?
Aš žinau, kad miškai ir kalnai ir dykumos po dangum tuo, kuris mus lydės kad ir kur mes būtume.
Aš žinau, kad vanduo smelksis į žemę ir vėl atgims lietumi.
Aš žinau, kad tikėjimas yra visa ko dievas.
Tad tikiu... ir meldžiuos jam. Kad atvestų man tave. Kad aš tave rasčiau. Kad šunys, kurie buvo išvyti iš namų sugrįžtų pas mus ir atbėgtų rytas vilkais. Niūniuodamas tavo akis ir tylą kvėpuojant rimtim.