1001 be 998 arba...

3. Karieta važiuoja ne todėl, kad sėdėtume

  Kalendoriaus lapelis niekuo ypatingesnis už kitus. Tačiau taip jį tik akimis, tik regėjimu supranti.  Linkęs  manyti, kad taip labai krutančio, judančio, tokio neramaus sutvėrimo savo nuosavybėje nebuvau turėjęs. Kur padedu, kur palieku jį, tačiau manęs nepalieka. Metai žili, tačiau lapelis  jiems abejingas. Lyg be manęs negebėtų būti. 
  Jau kurį iš varduvininkų (ar tik ne Naubartą?) buvau  girdėjęs tariant, kad,  girdi, kosmosas mus apdalijo savimi taip turtingai, kad joks  milijardierius negali prilygti savo turtu.
  Apie ką jis taip? – pagalvojau. – Kas tie mes? 
  – O jeigu ne tinginys, jeigu ir pats  juo pasirūpini, jautiesi kaip Dievo  ausyje. Ha! Ir karietos nereikia, – atsilipė Silvija.
  Ir kalėjime būnat karietos nereikia – pagalvojau, – tačiau Silvijos žodžiai dzingtelėjo ir dingo, o pasakyti (ar tik ne Naubarto?) krapštėsi įsikurti atmintyje. 
  Varduvininkų kalbos turbūt buvo prasmingos, tačiau jos man nedaug rūpėjo. Kaip, beje, ir fasadinė kalendoriaus lapelio pusė, kur tarp
Silvijos  ir Butgailės vardų, vietoje puošniai įsitaisiusio  Naubarto vardo, turėjo atsirasti Kandžiaus vardas. Silvija, o ypatingai Butgailė atrodė sutrikusios, kad  Naubartas dėl savo vardo vietos nesivaržė,  nors lyg šiol taip neatrodė – didžiavosi kad vienintelis  iš vyrų pagirtas tarp moterų. Ta prasme labiausiai  nepasisekė  Geraldui. Kalendoriaus lapelyje jis kraštutinis, petys į petį su Emiliu, toliausia nuo moterų. Man tokie  žaidimai neatrodė verti dėmesio, net erzino, tačiau labiausiai erzino antroji, tuščia lapelio pusė, laukianti mano teksto. Iš archyve sukauptų tekstų neatrodė, kad kuris jų  būtų priimtinas. Tačiau ką  daryti, ką, Kandžiau, daryti, kai reikalingas nepasiduoda  parašomas?   
  – Dzieduli, – regisi girdėjau Kandžių, – Dzieduli,  šuo gi esu.  Žmogumi būti  man taip ir nepasisekė.  Popiežius Grigalius tokio į savo kalendorių neįsileis.
  – Betgi tai ne XVI a., o kalendorius irgi ne šventa karvė.
  – Ne šventa, dzieduli, bet Žečpospolitos  pagarba Grigaliaus kalendoriui buvo išskirtinė. Nebus smagu žinoti, kad Lietuvos Didžioji kunigaikštystė atsimenama per šunį. Au, au, dzieduli, nebūk naivus. Ir pamąstymais turėtum atidžiau pasirūpinti.
  – Argi nesirūpinu? – užsičiaupiu kalbėti ir vėl  neršiu, ieškau tekstų, kurie nebūtų  taip  lengvai atmetami. Įprotis kalbėti  su savimi, kalbėti mintyse niekuomet  man  netrukdė. Į  svetimas  ausis  tai nenutekėdavo, tačiau dabar...
  – Tačiau dabar, dzieduli, karieta važiuoja, – šalia išgirstu Butgailę. Šypsojosi taip, kad pasidarė truputį  nejauku. –  Karieta važiuoja, dzieduli, – patikino ji.
  Žiūrėjau į ją  ir nežinojau, ką pasakyti. Be karietos, o karietoje? Kaip  tokį dalyką paaiškinti? Jos pasakymas nebuvo tapatus piršto  pakėlimui prie smilkinio, taip diagnozuojant  smegenų patikimumą. Tačiau man buvo svarbiau patikėti, jog aš pats žinau, kad karieta važiuoja. Pats. Tačiau baimė, atsiradusi dėl tokio supratimo, buvo didesnė, veiklesnė, ryžtingesnė, ji absorbavo judėjimą,  stabdė jį smegenyse ir aš jaučiausi taip, kad... na,  trūksta žodžių.
  – Turbūt nesupratai, ką pasakiau. Ar negirdėjai, – pasakė Butgailė ir apgailestavo: – Deja, tai eksperimentinė kelionė. Ir, žinoma, nelabai smagu žinoti, kad ji vis dar eksperimentinė.
  Apie ką ji? – vėl pamaniau.
  – Visi  eksperimentai rizikingi, neretai jie žiaurūs, o kai kurie jų – labai žiaurūs.
  – Nežinau ką pasakyti, Butgaile.
  – Sakyki, kas labiausia rūpi.
  – Tai kad nežinau, kas labiau. Ką tik galvojau, kaip parašyti tekstą kalendoriaus lapeliui, o dabar...  Dabar aš žinau, kad karieta tikrai  važiuoja. Jos kelionę pajaučiau anksčiau. Ir ne šiandien, ir ne vakar. Bandžiau atsiminti, kada  būtent, bet tik dabar atsimenu, kad jos  kelionę pajaučiau kovo 10 d. Ir tai kaip dukart du yra keturi.  Nė mažiausios abejonės. Tačiau kaip parodyti, kad tai ana karieta, kai ji ne ana?
  – Ji ana karieta. Tikrai ana karieta, – patikino  Butgailė, o po nedaug laiko kaip paaiškinimą, kuris man ne ką paaiškino, išgirdau:  – Taip, taip,  vežėjau, tai  ji, tavo  „Dženė“ įkelta į Savęsp taip, kad ji  ir pati labiau būtų panaši į save ir jos vežėjas irgi  labiau panašus į save. 
  – Ir Kandžius.  Man regis, kad  su  juo ką tik  kalbėjau, bet jo nemačiau.
  – Eime.  Reikia bent kiek pasivaikščioti po karietą.
  – Atsiprašau, Butgaile,  bet tik ne  dabar. Man reikia dar tekstą lapeliui parašyti.
  – Žinoma,  žinoma,  bet tai nesutrukdys. 
  – Kaip nesutrukdys?
  – Eime, – dar kartą pasakė Butgailė, dabar paimdama už  parankės. – Karieta važiuoja ir ačiū die, bet ne todėl važiuoja, kad mes sėdėtume.