Sapnai už tėviškę

Jau išdejuota.
Ačiū, kad buvai.
Aš gražesnės nematęs niekada –
su motinos skara
ant taip pražilusios galvos,
su tėvo rudine,
su batais kerzavais.
Dar pamenu – ir titnagas į pypkę
seniams ugnį kūrė.

Užaugę balom vandenys,
Kemsynai, regisi, akivarais
į žemės vidurį angas pavėrę
o šalia jų – baluoja kopų smėlis..

Prie pat pušies,
prie kadugio,
kažkaip netyčia, nelauktai
kaip sėkla medyje
su grikių puokšte saujoje
įsiterpė gyventi Šklėriai

Kas sakė, kad mirtim apžels?
Su jais Amerika muskulus augino,
savo krauju į Angliją tekėjo.
Prisimenu: kaip Šklėriuose
man tekę paviešėti Argentinoj,
Kanadoj – irgi panašiai.

Ir vis dėlto esi jau išdejuota.
Ir vis dėto Tau ačiū, kad buvai.
-------------------------------
Už tėviškę sapnuoju, grįžtantį save į sodžių
kaip motiną – su jos skara,
kaip tėvą – su jo batais kerzavais.