Iškaltas

Tavo žodis rasa ant akmens tąsyk buvo iškaltas
mintinai mirtinai vieną skaidrų pavasarį šalo
šiam pasaulio gale kur sueina etruskas ir baltas
pasėdėti kartu prie jau padengto ąžuolo stalo

kai suvirpa šerdis kada metų rieves laikas kerta
vien kairiniais trumpais geležėjančio medkirčio kirčiais
daug braidyta po pelkes numoji vis tiek buvo verta
šimtą metų vienatvės išlaukt pagaliau kol patirčiau

nušvitimą per kūną tik vieną akimirksnį vieną
trumpą laimės minutę gaivaus oro gūsį į veidą
kaip apčiuopti sunku po žieve jau apaugusią veną
balto beržo kuriam skaidrų kraują per naktį nuleidom

veltui laukėm varnėnų į inkilą savo iškeltą
tuščio kambario angą kurion nebeužsuka niekas
nespalvotam Šilely kur viskas tik juoda ir balta
kiaurą parą vien šnypščia nutrūkusio eterio sniegas

vaizdas visad tas pats akyse nuolat mirga ir marga
už ekrano ryte dar pavasarį pustė ir pustė
gal ne sniegą tik dalgį gal mūsų atšipusį vargą
niekada neužmigti taip pat niekada nenubusti

ir jaukintis iš tolo ratu vis apeinančią mirtį
seną dviratį girgždantį auštant per vienišą plentą
šimtas metų vienatvės tik tam kad galėtum patirti
vieną rytą kai aušta – vadinasi buvo gyventa