Moronas

Tiesiog įgarsinkit mane šviesa,
jos liumenai lai ims mane niūniuoti,
tik tauškalai – jos linija, esą,
kažkam tik tarp čionai ir ten liniuotė.

Švytėjimas – gyventojas, o tu
žinai, kaip urmu jo kristalai garma
į gelmę mirksnių, aiškiai išjaustų,
o tu tampi iškart visų jų karma.

Ir niekados atgal nebegrįžti.
Prisiminimuose lieki vėsa tos
paunksmės medžio miško pakrašty
gilioj provincijoj trečios visatos.

Bet laiškus, ką gi, dar teberašai
portretų sienai ir lentynai knygų,
tavai rašysenai šiek tiek raišai
atėjo metas ir taškai užmigo.

Tačiau pabudo daugtaškiai. Tada
lyg į svečius jais prasmės apsivilko.
Ir jei kur nors pasislėpė klaida,
ji skamba prieblandom  dusliausio šilko.