1001 be 1000 arba...

1. Kalendoriaus lapelis

  Pašokau iš miego ir, krestelėtas baimės,  nesuvokiu, kas atsitiko, bet  girdžiu:
  – Tūkstantis ir viena. Girdėk!  Tūkstantis ir viena.
  Akys gyvos,  bet  atmerkti  jų  nesinori.  Atrodė, kad  joms  geriau būti pasilikus užmerktomis
  – Kaip negirdėsi? Tūstantis ir viena, – pasikartojau lyg  paliepimą. Ir tai  nebuvo sunku Žinojau, kad beveik taip („Tūkstantis ir viena naktis“) pavadinta, po žmonių  pasaulį vaikščioja knyga. Tačiau su ja nebuvau  susitikęs.  Kas atsitiko,  ko  jai  prireikė? Akys tyliai atsimerkė, bet šviesos dėl to nepadaugėjo. Buvo šviesu. Dar kurį laiką  pasižvalgęs, pradėjau save įtikinėti, kad tai nesmagi sapno išdaiga. Tačiau sapnas ne koks, be  įkvėpino. Net ir knygos teisingai įvardinti nesugebėjo.    Ar verta dėl to  jaudintis?
  Verčiausi nuo kairio  šono ant  dešinio. Kaip įprasta, pamanęs, kad taip, aukščiau kilstelėjus, geriau pailsi  širdis. Tuomet laisvesnė, jautresnė,  be poilsio dirbanti  širdis. O Die,  kiek dienų –  naktų kai ji taip?  Ir kaip jai pailsėti, a? Be poilsio plakančiai širdžiai.
  Truputį  aukščiau pakabintas tradicinis, mažų lapelių  sieninis popiežiaus Grigaliau kalendorius. Iš atversto  lapelio gerai  matosi informacija. Skaičiau, neužkėlęs akinių ant  nosies ir  neatrodė, kad jų reikėtų. Tačiau  gali  būti, kad tai dėl kitos  priežastis;  turbūt atversto  kalendoriaus  lapelio informaciją jau buvau išmokęs  mintinai. O  jis atkakliai  rodė į praeitą  laiką

Kovas (2017)
Saulė teka 07: 50,  leidžiasi 19: 10
        10
PENKTADIENIS
Silvija Naubartas Butgailė Emilis Geraldas
40-ties paukščių diena
Žuvys (02. 20-03. 20)    Gaidys    69 / 10

  Ne vieną kartą  ruošiausi jį užversi, tačiau šitaip,  atrodytų, nesunkiam darbui padaryti nekilo ranka. Lyg  kažkas jai  neleido taip padaryti. O  laikas, žinoma,  dėl  to  nestovėjo – skubėjo dienos, ėjo savaitės. Žiūriu gi, kad jau ir trys žvaigždynai  – Žuvies,  Avino ir Jaučio –nuvilnijo, nutolo, nučiuožė. Po jų Dvyniai atkuteno pasimandravoti. Va, po  dienos kitos,  toli  aplenkusi  maniškį, tauta  atvers birželio pirmos  dienos kalendorių. O  aš? O  manasis  kalendorius?
  Kaip suvokti, kas atsitiko, kad  2017 metų kovo  10 dienos  kalendorius, lyg  nepaklusęs popiežiaus Grigaliaus tvarkai, neatverstu  lapeliu  atkakliai  bando  sustabdyti  laiką.  Ėgi  varduvininkai Silvija, Naubartai, Butgaile,  Emili, kas  atsitiko,  kad  va  taip?
  Šįkart parūpo pasižiūrėti, kas  parašyta kitoje  lapelio  pusėje. Ten  taip:
1001 be 1000 lygus 1
  – O! – klyktelėjo Silvija.
  – Kaip bekalbėtum, o Kandžius netikėtai išėjo. Kalendoriaus  lapelis to nežinojo ir  dabar kerštauja, – pamąstė Naubartas.
  –  Kad  tave kur!  Iš tikrųjų 2017 metų  kovo dešimtoji  yra  Kandžiaus  išėjimo  diena. Lapelis  laukia, kada tai  bus pažymėta, -– pasakė Butgailė ir  atsigręžusi  į  mane: – Kada,  dzieduli?
  –  O Kandžius? Kas  jis? Šuo?  Piktas? – nepanoro žinoti Emilis. 
  – Emili! – grasinančiai pasakė Butgailė, bet tai jai  nesutrukdė  laukti  mano  atsakymo ir argumentuoti supratimą, kodėl  reikalinga Kandžių turėti kovo 10 dienos  varduvininku. 
  – Mums Kandžiau išėjimas stabdo  laiką. Sakyk, Pranuci, ką manai, kas reikia  padaryti, kad  tarp kovo 10 d. varduvininku atsirastų ir Kandžius?
  Truktelėjau  pečiais, nes apie tai, kaip man atrodė, nebuvau pagalvojęs. Nebent savaime.
  – Vardan Kabelių, ir  Marcinkonių, ir  Ratnyčios parapijų sakau  gi – reikia naujo kalendoriaus, – vėl, bet  kitaip prasižiojo kalbėti Emilis. Ankstesniu pasakymu  tik paruošė  dirvą, kad atidžiau  būtų išklausytas jo supratimas.  Ir štai girdim: – Tačiau  tai irgi  tik  pradžiai. Tik persižegnojimas. O visų  pirmiausia, tuoj pat, nedelsiant, nusitaikius į  Kandžių, reikia parūpinti antrajai  lapelio pusei reikalinga tekstą. Dabar jis tuščias, kaip kapui paruošta duobė.
  – Tu čia,  Emili? Va tau! O jau mano akims atrodei žlugęs. Reikia būti dideliu bukagalviu, kad nežinotum Kandžiaus.
  – O ką padarėm, ką darome, kad tokiais  nebūtume? Tik susapnuoti Kandžių  leidžiame. Ir tai tik dziedulio sapnais.
  – Tikrai miela tokį tave girdėti, Emili. Tačiau rodyti į  tuščias vietas  gal ir  aš  sugebėčiau. O kaip jas užpildyti. Tiksliau – kuo jas užpildyti? – įėjo į dialogą su Emiliu Butgailė.
  – Savaime neužsipildys.  Tai faktas. Tačiau  manau, kad  geriau  pasižvalgius, greitai sužinotume, kad ne  tuščiai pagyventa. Yra,  beje, ir tekstų, tinkamų kalendoriams. Tik  gal  reikia  pamastyt, kaip juos sudėlioti protingiau O  sudėlioti  irgi  yra  kam. Ne,  ne! – kilstelėjo į  mane akis Emilis  – Tu, dzieduli, ilsėkis. Aš čia kalbu apie Poe ir  Pro. Po  balius,  po vakarėlius, kaip  bitės po žiedus, o prie darbo?...  Ar kelio nežino,  nesuranda.
  – Jos  daug  dirba.  Daug. Net  ir tuomet, kai  baliuose  kai  vakarėliuose. Iš  tikrųjų, jos dirba kaip  bitės...
  – Tai va, te  jos ir užpildo šį  lapelį.  Pirmą iš 1001.  Ar  manote, kad  šitas  skaičius šiaip sau  čia  atsirado...
  – O  jeigu  dziedulis?  Galbūt  ką nors  iš  knygos, kurią jiedu  su  Kandžiumi  rašė?
– Dar vienas  rimtas pasiūlymas. Bet  kodėl  tik  dabar  sukruntame,  kodėl,  a?  – džiaugėsi ir  mąstė Emilis. Netrukus ryžtingai  išplėšė iš kalendoriau Kovo  dešimtosios  dienos  lapelį ir padavė jį  man. – Laiko, dzieduli, niekuomet  daug  nebūna,  niekuomet... Net ir numirti laiku nespėjame. Tačiau  argi verta  dėl  to liūdėti ar  kitaip  sau  priekaištauti,  vargintis?