Šešėlių saulė. Dairis

Bėgimas visuomet nuramindavo. Bėgdavau tol, kol nebeturėdavau oro krūtinėje, kol pyktis uždusdavo. Kai taip atsitikdavo dažniausiai jau būdavau miške - kad ir kur beeitum, vis tiek visi keliai ir takeliai iš miesto vedė į mišką.

Galop sustojau ir pabandžiau atgauti kvapą. Apsidairiau. Tarytum atsitiktinai pasirinkusi kryptį patekau čia, kur iš po žemės tryško šaltinis. Kartu su miško oru į krūtinę po truputį ėmė grįžti ramybė. To dabar reikėjo labiausiai. Šiandien visko per daug.

Išsitiesiau ir iškėliau į viršų rankas dar kartą įkvėpdama medžių ramumos. Juk pažadėjau sau net nebegalvoti apie Bartą, bet ir vėl turėjau jį sutikti; pažadėjau sau taip nebesinervinti dėl to, kad dar neišmokau prisišaukti šešėlių, bet kaip galima buvo nurimti, kai kiekvienas vyras, net ir galąsdamas ginklą, žvelgė į mane su tokia viltim, kad kovos nė neprireiks; kai kiekviena moteris šypsojosi ir glostė mano rankas prašydama pasistengti, lyg tikėdamasi, kad to tereikia, kad viskas pavyktų.

Dabar tylus miško oras sruvo į mano plaučius ir po truputėlį maldė nerimą, bet...

Iškvėpiau. Dar kartą apžvelgiau mane supančius kamienus. Sugebėjau net šyptelėti atsiminusi kiek visko yra įvykę šitoje vietoje. Dabar ir čia vėl prieš akis iškilo tėčio atvaizdas. Buvo gaila, kad neišmokau iš jo tos jo ramybės, taip gaila, kad jo nebuvo šalia. Turbūt niekas kitas dabar negalėtų patarti ir paguosti. Nusišypsojau prisiminusi jo šypseną, bet giliai krūtinėje pajutau ir ašarų skonį. Štai ten tas medis, kur tuomet gelbėdamas voverę, jis nusmeigė kiaunę, o toliau žinojau esant vėlių akmenį, į kurį mudu kartais atnešdavom joms maisto. Rodės viskas čia primena jį. Dar toliau, gilyn į mišką - ir jo bitės. Buvo. Įdomu ar dabar kas nors dar jas prižiūri?

Kojos pačios patraukė tolyn. Vėlių akmuo aplinkui buvo tankiai apžėlęs žole. Supratau, kad niekas čia nebeprieidavo. Niekam nebebuvo svarbu. Vėl mintyse iškeikiau Rūną – tai bent krivis, negi jis pamiršo viską, ko mano tėtis jį mokė? Reikės rytoj joms ką nors atnešti. Ėjau toliau. Nebuvau net tikra, kad atsiminsiu, kaip prieiti bičių dreves. Medžiai užaugo, krūmai užaugo, kelias pasikeitė. Visgi ėjau ir bandžiau pasiruošti tam ką išvysiu - tuščius liūdnus medžius, kurie turėjo jo pasiilgti.

Beeinant darėsi vis labiau keista - nors vaizdas aplink takelį ir pasikeitė, pats takelis užžėlęs nebuvo. Net suabejojau ar tas pats. Galop nustebusi sustojau. Ar taip gali būti? Priešais išgirdau ramų, tykų bičių dūzgimą. Dabar jau išvydau tris storus kamienus, pažymėtus krivio ženklu. Kamienus apie kuriuos skraidė bitės. Jomis iš tiesų pasirūpino. Stovėjau tyliai ir ramiai, teklausydama jų sparnelių šnibždėjimo. Tikėjausi, kad naujoms jų kartoms medžių dvasios vakarais dar papasakoja apie tėtį - žmogų, kurį mylėjo ne tik žmonės, bet ir bitės, mylėjo taip, kad nei karto, nei viena nebuvo jam įgėlusi.

Staiga mano ramybė išsisklaidė - priešais mane ant takelio sušmėžavo žmogaus figūra. Išsigandusi krūptelėjau, ir ji sustingo. Bet kai abu atidžiau pažvelgėm vienas į kitą nerimas pasitraukė. Juk čia Ugis – tas tylus, drovus vaikinukas su Vaiga ir Jumile kelis kart buvęs, atseit, pakelti man nuotaikos.

– Ugi!
– Sveika, – tyliai sumurmėjo ir nudelbė akis.
– Ką čia veiki?
– Aš?
Nusišypsojau:
– Žinoma tu. Gal tu prižiūri bites?
Jis pakėlė galvą ir, beveik išsigandusiomis akimis žvelgdamas į mane, pasakė:
– Taip, bet aš tariausi su Symantu, ir... Ir su Rūnu, ir jie sakė, kad galiu, aš... Aš ne savavališkai. Jei tu nori...
– Ei, – ištiesusi ranką, paliečiau jo petį, – viskas gerai. Aš tiesiog džiaugiuosi, kad jomis kas nors rūpinasi.
Ugis, atrodo, nusiramino.
– Ačiū. Kai tik išimsiu medaus aš tikrai tau atnešiu.
Vaje, koks jis dabar atrodė mielai juokingas.
– Ačiū tau. Tikrai nebūtina, bet visai nepykčiau. Labai mėgstu medų.
Vaikinukas nusišypsojo. Aš dar kartą žvilgtelėjau į kamienus.
– Jau grįžtu atgal. Pamačiau ką norėjau pamatyti. O tu?
Jis linktelėjo galvą.

Ėjome šalia vienas kito. Ugis tylėjo, tylėjau ir aš. Galėjau kalbėtis su juo, bet dabar man buvo tiesiog įdomu ar jis išdrįs man dar ką nors pasakyti. Vaikinas keistai pakėlė nuotaiką. Tai štai koks jausmas turėti gerbėją. Bet tuojau mintys vėl nutiesė kelią iki Barto – ar jis ir su manimi panašiai jautėsi? Nusipurčiau tikėdamasi nukratyti tą mintį kaip ant rankos lipantį vabalą.

Maždaug ties vėlių akmeniu Ugis visgi prisiruošė. Sustojo ir giliai įkvėpęs išbėrė turbūt jau keletą kartų mintyse surepetuotus žodžius:

– Nepriklausomai, kaip viskas baigsis, tu jau mūsų išgelbėtoja. Neprivalai padaryti neįmanomo, kad dar kartą mus išgelbėtum. Ir taip padarei labai daug.

Sustojau. Žiūrėjau į jį, jo vos vos virpančias lūpas, atvirą, geranorišką veidą ir pajutau kaip akyse ima kauptis ašaros. Pasirodė, kad dabar būtent to ir reikėjo – gražaus melo, kuris leistų pragyventi dar vieną dieną. Kodėl tik šitas žmogus tai gali suprasti?

– Ačiū, – pasakiau ir stipriai jį apkabinau. Pajutau kaip jo pečiai suvirpėjo. Pasitraukusi dar kartą pažvelgiau.
– Bet aš vis tiek pabandysiu atlikti tą neįmanomą. Čia turbūt ir skirkimės. Aš dar čia pabūsiu. Iki pasimatymo.

Jis linktelėjo ir nuėjo. Jo žvilgsnis prieš nusisukant visgi privertė širdį dilgtelėti. Supratau, kad dar ilgai galvos apie tą apkabinimą. Kaip ir aš apie Barto pirštus ant savo skruosto.



Atsidusau ir sugrįžau prie šaltinio. Sumerkiau rankas į šaltą vandenį. Paskandinau šešėlių saulę. Tikroji saulė turbūt dabar irgi skendo ežere kitapus miesto. Pamažu temo. Norėjau galėti taip pat paskandinti ir jausmus, kurių dabar nereikėjo. Tai buvo taip ne vietoje ir ne laiku. Juk ne apie tai turėjau galvoti. Dabar nebuvo laikas įsimylėti. Tuo labiau, tikrai ne tokį kaip Bartas; tokį kurio turbūt jau rytoj čia nebebus; tokį, kuris jau du kartus liepė man susirasti kitą. Ištraukiau iš vandens geliančias rankas ir perbraukiau jomis per smilkinius. Susikaupk, Igle.
Atsisukau į pievelę, norėdama ir vėl imtis bandymų su savo šešėlių saule, bet...

Nustėrau. Pievelės viduryje stovėjo grakštus baltas elnias. Aplink jį, tolyn nuo jo, jau sklaidėsi rūkas. Rūkas, kurio debesį, jis, rodės, nešėsi iškėlęs ant ragų. Gyvūnas stovėjo beveik nejudėdamas ir ramiomis šviesiomis akimis žvelgė tiesiai į mane. Akimirką nežinojau ką daryti. Nesupratau į ką žiūriu. Ar tai bent jau tikra?

Žengiau žingsnį į priekį. Elnias tebestovėjo. Ar turėčiau prieiti?
Kad ir kas tai būtų – dvasia ar ne, nejaučiau jokio pavojaus. Ėmiau eiti artyn. Mano pėdas apgaubė migla. Ji buvo tokia tiršta ir kvapni. Ji sklido vis aukščiau ir, kai priėjau prie gyvūno su baltu lengvu debesiu ant ragų, jau iki pusiaujo skendėjau joje. Šviesiai pilkos akys žvelgė vis dar ramiai. Ištiesiau ranką ir paliečiau jo kaktą. Elnias trumpam užsimerkė, o paskui ėmė eiti. Lėtai, tarsi norėdamas, kad sekčiau paskui.

Aš paklusau, nemačiau priežasties nepaklusti.

Nuėjome betiesdami paskui save rūką. Lėtai, tyliai, ramiai ir lengvai. Mintyse dabar buvo taip pat tylu ir lengva. Kvėpavau ta baltuma. Ėjome tolyn į mišką už kurio pamažu leidosi saulė, bet man nebuvo baisu. Medžiai ėmė tankėti. Nebegalėjome eiti greta.

Ir tada elnias staiga liuoktelėjo keletą šuolių, pradingdamas už šalia suaugusių eglių. Ėmiau bėgti iš paskos. Negalėjau dabar nuo jo pasimesti. Greitai atsiradau už tų medžių, už kurių dingo jis, tačiau elnio nebebuvo.

Vietoje gyvūno dabar stovėjo jis - jaunas vyras, ilgais baltais plaukais ir beveik tokiomis pat baltomis akimis. Ant jo galvos – elnio ragų karūna. Aiktelėjau ir atsitraukiau. Jo lygiame veide šmėkštelėjo tyli šypsenėlė.

– Atsiprašau, kad tave išgąsdinau. Gal reikėjo prisistatyti šiek tiek kitaip.

Neįprastai aukštas, tiesus, plačiapetis, visas baltas kaip jį gaubiantis rūkas. Puikiai žinojau kur buvau jį mačiusi - tai jis mane išgelbėjo nuo maumo pykčio. Tai nebuvo sapnas.

– Džiaugiuosi, kad nepuoli bėgti. Nors ir nemaniau, kad tu iš tokių. Bet, jei sugalvotum, nebijok, tavęs nesivysiu.
Jo balsas skambėjo taip pat švelniai, kaip ta besisklaidanti migla.
– Kodėl turėčiau bėgti? – paklausiau, vis bandydama suprasti, kas yra tas, kuris stovi priešais mane.
– Aš – Dairis. Atleisk, kad jau žinau, kuo tu vardu, Igle - šyptelėjo. – Nesiruošiu apsimetinėti. Pirmą kartą tave pamačiau tame eglyne, kur ir tu pamatei mane, bet po to, turiu pripažinti, dar šiek tiek naudojausi savo padėtimi.
Žvelgiau į jį nesuprasdama. Jis tarytum išgirdo neištartą klausimą.
– Pameni tuos gyvūnus, kurie tave stebėjo? Tai buvau aš. Na, ne visai aš. Visai aš – tik tas, paskui kurį atėjai čia, o jų akimis ir ausimis aš tik pasinaudojau.
– Kodėl?
– Žinojau, kad to paklausi, bet iš anksto nepasiruošiau atsakymo. Turbūt nuoširdžiausias atsakymas būtų toks – tu man pasirodei labai įdomi.
– Tau kažko iš manęs reikia?
– Ne ne. – Jis vėl draugiškai nusišypsojo papurtydamas galvą. -  Nebijok, tikrai nereikia nieko. Tiesiog norėjau prisistatyti, ir pasikalbėti su tavimi akis į akį. Tik tiek. Juk tu nepyksti vien dėl to, kad norėjau su tavimi susipažinti?

Tylėjau stebėdama jo veidą. Dar negalėjau nuspręsti ar turėčiau jo bijoti. Dar net nežinojau kas jis.

– Bet kas tu?
– A, tu nori žinoti kam turėtum mane priskirti? – ilgi jo pirštai palietė smakrą. - Tiksliausias apibūdinimas turbūt tas, kad esu vienas iš miško dievų.
– Vienas iš?
– Taip. Deja, negaliu tavęs su visais supažindinti. Matai, ne visi taip mėgsta bendrauti kaip aš, – tyliai nusijuokė jis. – Gerai. Gal šiandien daugiau tavęs nebegąsdinsiu. Matau, kad dabar tai darau. Bet jei kartais vėl miške užpultų koks padaras, šaukis į pagalbą.
– Ačiū už aną kartą.
– Į sveikatą. Ar galėčiau, dar kada tave užkalbinti? Jei nori, gali atsisakyti, neužpyksiu.
– Kodėl gi. Gerai.
Jis linktelėjo.
– Tuomet iki pasimatymo.
– Iki.
Dairis dar kartą nusilenkė ir, vėl tapęs baltu elniu, nušuoliavo tolyn.

☼ ☼ ☼ ☼ ☼

Pirmas žmogus, kurį dabar norėjau pamatyti buvo Juna. Sniegė aną kartą jau mane apgavo. Netikiu, kad nesuprato, apie ką kalbu. Puikiausiai suprato, bet nežinia kodėl nesakė. Kaip visuomet viskas baigiasi taip – vengdama kalbėtis su Juna, pirmiausia prisidarau bėdos. Juk galėjau ir jai papasakoti apie maumą ir tą baltą vyrą miške. Kodėl ir vėl nuo jos slapstausi kaip prieš šešerius metus? Tuomet bent vengiau jos iš baimės ir kvailo tikėjimo, kad Juna, ne gero norinti laumė, o piktas paslaptingas su šešėliais susijęs sutvėrimas. Tuomet bent jau turėjau priežastį, o dabar...

Pravėriau namų duris ir sutikau Symanto ir Luknės žvilgsnius nuo suolelio prie židinio.

– Kur Juna?
– Išėjo į pilį, – atsakė brolis.
– Kada grįš?
– Nežinau. Ten kažkas susirgo.

Stypčiojau ant slenksčio neapsispręsdama ką turėčiau daryti: laukti jos čia ar eiti į pilį. Ach, bet ar tai taip svarbu, kad tempčiau ją dabar, šią akimirką, nuo ligonio lovos? Juk nepuolu jai pasakoti iš karto apie viską ką pamatau?

– Neužeisi? – paklausė Symantas. Peržengiau slenkstį ir uždariau duris. Jis neatrodė supykęs, bet vis tiek ištariau:
– Atsiprašau, kad taip išlėkiau.
– Nieko tokio. Čia mes turbūt per staigiai dėl visko tave užsipuolėm.
Kilstelėjau antakius. Nesitikėjau šito. Gal jie tikrai padarė išvadą, kad Iglei reikia leisti šiek tiek atsipūsti?
– Ar valgysi?
Papurčiau galvą.
– Tuomet gal jau einam miegoti.
– Jūs eikit, aš dar palauksiu Junos.
– Tikrai? Net jei ji negrįš iki vėlumos? Ar negali rytoj?
– Aš dar pasėdėsiu, o jūs eikit miegoti.
– Kaip nori.

Prieš palikdamas mane kambaryje su jau užmigusia Lukne jis palietė mano petį. Tik Juna sugebėdavo priversti jį atrakinti savo širdį, aš turėjau tenkintis tokiomis tyliomis jo rūpesčio apraiškomis, bet jau buvau pripratusi, suprasdavau.

Užpūčiau vis vien blankiai liepsnojančią balaną ir kambarys jau paskendo tamsoje. Atsisėdau, atremdama nugarą į saulės šilumos prisigėrusią medinę sieną. Buvo ilga diena – Bartas, Rūnas, Dairis... Planavau viską apgalvoti, susidėlioti, susirūšiuoti į atminties dėžutes, bet tamsoje jau ėmiau jausti kaip ima merktis akys. Gerai, trumpam prigulsiu.

Rodės, tik akimirkai užmerkiau akis, bet atsimerkiau jau buvo prašvitę. Pašokau iš patalo taip, tarsi būčiau pramiegojusi ką svarbaus. Tada atsiminiau - laukiau Junos. Tyliai pakilau ir nutipenau iki durų. Symantas dar miegojo, bet jos nebuvo. Dar laukti ar eiti ieškoti? Eisiu.
Pravėriau lauko duris ir išėjau į ryto vėsumą.



Ties pilies vartais manęs vis dar niekada nestabdydavo. Nuo pat vaikystės vaikščiojau pro beveik visas pilies duris kaip pilnateisė jos gyventoja. Seniau taip ir buvo. Kai tėtis ir mama dar buvo gyvi mes visi gyvenome tame name pilies kiemo viduryje. Tai buvo krivio namas. Tik Rūnas dabar gyvena ten kur ir dirba - šventąjame miške.
Kita vertus, Rūnas ir neturėtų pas ką čia sugrįžti. Jis neturi šeimos. Jis turėjo tik seserį - vaidilutę, bet ją irgi pasiėmė šešėliai. Turbūt nepažinojau nei vieno, kuris nebūtų ko nors dėl jų praradęs: Vainės tėtis, Vaigos brolis, Lilūnos mama, Skirioto brolio šeima, Ugio sesuo, Jumilės broliai... Būčiau galėjusi tęsti, ir tęsti. O dabar visi tie, kurie, kaip ir aš, svajojo niekuomet nebepamatyti tų pavojingų dvasių, nori jas susigrąžinti. Tai atrodo kaip didelė klaida. O gal taip ir yra?
Pilies kiemas dar buvo tuščias ir tylus. Tik dabar supratau, kad net nežinau, kur turėčiau Junos ieškoti. Nežinau pas ką ji ėjo. Juk negaliu belstis pas visus iš eilės tokį ankstyvą rytą ir klausinėti ar ją matė. Nebesugalvodama ko dabar turėčiau imtis ėmiau lėtai vaikštinėti po kiemą. Telieka jos palaukti. O kol kas ryto šviesoje dairiausi ir bandžiau suprasti kas čia pasikeitė nuo tada, kai čia gyvenome. Apėjusi kelis ratus, suvokiau, kad iš esmės viskas liko beveik taip pat, tik mūsų buvęs namas atrodė liūdnas ir apleistas. Taip ir nepasidomėjau ar dabar kas nors jame gyvena. Priėjau artyn ir prisiliečiau prie rytinės sienos. Tiek gražių atsiminimų liko šiame pastate.

Staiga išgirdau kaip už sienos skaudžiai suaimanavo. Įsitempiau. Vėl tapo tylu. Pagalvojau, kad pasigirdo, bet tuo metu ten kažkas sunkaus bumbtelėjo į grindis. Dar labiau įtempiau klausą. Vėl moteriškas balsas, vėl gailus skausmingas riksmas. Kas ten? Baimė ūžtelėjo krūtinėje. Išsigandusi apibėgau namą ir net nesibeldusi šoviau vidun.
Lyg įbesta sustojau ten, kur anksčiau stovėjo mūsų stalas. Žvelgiau į savo tėvų namą, o į mane iš ten žvelgė ašarotos, išsigandusios Jumilės akys - merginos, kuri, anot brolio, turėjo tapti jo draugo Galmio žmona. Galmio, kurį vieną iš pirmųjų nusinešė šešėliai. O dabar ant Jumilės, trūkčiodamas judėjo nuogas ir pilvotas kunigaikščio Miloto kūnas.
Mano krūtinėje skausmingai sudužo, ir aštrios šukės susmigo giliai viduje. Pajutau kaip ėmė kaisti kairė ranka. Akimirką viskas aplinkui aptemo, o tada ryto šviesa vėl nušvito kartu su Jumilės klyksmu. Kambaryje šalia jos ir Miloto stovėjo Galmis – tas pats plačiapetis barzdotas vaikinas su aštriu kirviu tvirtose rankose. Jis atrodė visai taip pat kaip tada kai dar buvo gyvas, tik šitas Galmis buvo juodas tamsus šešėlis.

Milotas pašoko ir susmuko kitoje patalo pusėje. Jumilė griebė antklodę, ir palikusi persigandusį kunigaikštį vieną kambaryje su šešėliu, puolė prie manęs, griebė už rankos ir išsitempė iš namo. Kiek neša kojos perbėgusios kiemą, ir turbūt niekieno nepastebėtos mudvi įsmukome į kalvę.

Čia dabar buvo tamsu ir tuščia. Nuoga susisukusi į antklodę, visa drebėdama iš baimės Jumilė užlindo už dabar dar šaltos krosnies ir timptelėjo mane iš paskos. Pritūpiau greta. Nesupratau kaip visa tai atsitiko ir kas tiksliai atsitiko. Aš iškviečiau šešėlį?

– Kaip tikiuosi, kad jis tavęs nematė, – virpančiu balsu ištarė ji. – Jei matė, tai abi užmuš. Tikrai.
Tylėjau. Ji bandė nustoti kvėpuoti taip dažnai ir triukšmingai, bet vis nesisekė.
– Ką tavo šešėlis jam padarys? Ir kodėl Galmis?
Nusipurčiau.
– Nežinau. Nežinau nei ką padarys, nei kodėl Galmis, nei kaip aš tai padariau. Bet kaip atsitiko, kad tu..? Juk tu ištekėjusi.
Jumilė pažvelgė man į akis. Lūpos beveik skausmingai truktelėjo.
– Oi, Igle, ar panašu, kad aš savo noru? – Jos veidu dar vis tekėjo ašaros. – Tas kuilys renkasi nežiūrėdamas ar tu ištekėjusi ar ne, tuo labiau ne pagal tai ar nori?
Papurčiau galvą nesuprasdama.
– Jis daro ką nori. Niekas jo nestabdo. Tie kas žino nedaro nieko, o tie, kas gal ir darytų - nežino. Juk jis kunigaikštis. Vieną vakarą ateina pas tave jo Šviesmilas ir pasako – „ruoškis, šiandien tavo eilė. O jei kam pasakysi tai ir tau, ir tiem kas sužinos galas nuo mano rankų“. Manai jis tik gąsdina? Aš nemanau.

Žiūrėjau į ją nustebusi ir pasibaisėjusi. Ar tokie dalykai iš tiesų gali vykti mano namuose?

– Ir seniai jis taip?
– Senokai, kiek žinau. Bent jau nuo žiemos. – Jumilė dar labiau susigūžė. - Juk supranti, kad apie tai mes nesikalbam.
– O kas dar be tavęs?
Ji sušniurkčiojo nosim ir atgalia ranka nubraukė nuo veido ašaras. Keletą kartų įkvėpė lyg stengdamasi nusiraminti.
– Nežinau. Bet manau, kad Vaiga tai tikrai. Ji juk čia dirba, prie jos jam labai lengva prieiti.
– O Skiriotas nežino?
– Nežinau, turbūt ne. Bet jei ir žinotų... Ką jis padarytų? Milotas jam turbūt pasakytų – „nepatinka, ir žiūrėkis, o aš susirenku savo armiją ir išeinu atgal“.

Atsistojau. Suspaudžiau kumščius. Taip tikrai nebus. Tas padaras su mano žmonėmis taip nebesielgs. Jumilė, lyg supratusi ką planuoju, dar kartą sucypė „nė nebandyk kam nors to pasakoti“, bet aš nebeketinau klausytis. Drąsiai išėjau į pilies kiemą ir patraukiau tiesiai pas Skiriotą.