Viskas, ko reikia

Turiu pasaulėlį mažą

iš neobliuotų lentų

šalia vamzdžio drenažo

miegu ant plikų šiaudų

valgau iš puodo šukės

vilkiu senais skarmalais

nesiprausęs, aptukęs

pradvisęs gaižiais myžalais

kartais sapnuoju tėvą

spardantį kietu batu

tyliai maldauju Dievo

keliuosi ir vėl klumpu

menu motiną girtą

su bedančiu tipu

baisiai buvo ištvirkus

daug prigimdė vaikų

pavasario visgi sulaukiau

neteko pritrumpint pėdų

gurkteliu įsitaisęs jaukiai

gal dar sulauksiu Kalėdų

turiu aklą, trikojį šunį

ir tiktai vieną ranką

tačiau priglaust ir apginti

jos man pilnai pakanka.