Kai manęs nebebus

Vėl pavasaris ateis,
Saulė greitai nesileis,
Obelys pabers žiedų,
Nuo jų kvapo taip svaigu!

Upės nusimes ledus,
Bet manęs čia nebebus,
Iškeliausiu aš toli
Kur? – Atspėt to negali!

Būsiu erdvėje kitoj,
Tu suprasi tai ne tuoj...
Eisiu aš vėlių taku,
Pasidengusiu rūku.

Pasislėpsiu po žeme,
Kapo tamsiame urve,
Gal archeologai ras,
Kai tą kapą jie atkas,

Kokį kaulą mano kūno
(Juk jie žemėj nesupūna),
Bet neras jie mano sielos, -
Ji gyvens pas poną Dievą.

Dieve, žūti man neleisk
Ir už nuodėmes atleisk!