Link prisikėlimo

Kai mano dievas galiausiai mirė, aš ilgai spoksojau į tą beformį ir beveidį kūną ir negalėjau iškart įvardinti kas tas velionis. Tad į permatomą drobę suvyniotą buvusį viešpatį pradėjau užkasinėti jau gerokai vėliau nuo mirties dienos. Nemaloni procedūra žiūrėti į atpažinimui iš šaldytuvo ištrauktą lavoną. Galop, pripažinus netektį, sunkiai kilo ranka kasti duobę savo sieloje, tačiau dvasios morgo raginimai paskubėti, nebeužimti vietos, neleido nė pagalvoti apie tai, kad galbūt dar yra vilties atgaivinti sustingusį dievulį. Tad jį palaidojau, pastačiau paminklą savosioms tiesoms ir nuleidęs rankas, nukabinęs nosį išbarsčiau ant kapo tikėjimo dulkes. Tada ėjau link šaltų geležies vartelių genamas  atšiauraus vėjo, lenkiančio prie žemės jaunas apdžiūvusias kapinyno pušis. Žvalgiausi: šen ilsisi savigarba, ten valia, o čia ir vilčiai paruoštas paminklėlis, laukiantis kada bus iškalta pabaigos data, ir net geismui atsirado vietos šiame smėlyne, užu kapinių tvoros. Rodos, beliko nugriūti šalia jos ir laukti kol išalkę nelaimių šunys išnešios mano mėsas ir kaulus į visas puses.
  Liko jėgų nusivilkti iki artimiausių kaimyninių pušynų. Ten tvoromis taip pat buvo apstatyta, tačiau nei paminklų, nei iškastų duobių, nei žvakių nebuvo matyti. Šalia pagrindinių vartelių stovėjo skelbimų lenta, nuo kurios ryškiai švietė graborių, duobkasių, skulptorių reklamos. Per vidurį kabėjo pušyno savininko lapeliukas, prašantis bendruomenės karts nuo karto palieti jo jaunas pušeles. Pasiėmiau kibirą, sėmiau vandenį ir dariau gerą ne tik grąžos nelaukdamas, bet ir apskritai nieko nesitikėdamas. Baigęs parslinkau į savo plotelį ir radau gyvesnį kapinyną, artimiausių kaimynų dėka drėgmės nestokojantį. Apsisukau ir sparčiu žingsniu ėjau link miestelio floristės. Reiktų apsodinti maloniųjų namus gražiausiomis lelijomis.