Pakėliau akis. Ant šakos vėl buvo ji – nedidelė voverė apipešiota uodega. Žiūrėjau į ją, o ji žibino savo akutėmis į mane. Buvau tikra, kad būtent ją mačiau tik įžengusi į mišką. Šitas žvėrelis mane seka?
– Ei, voveryt, – užkalbinau, – draugausim? Tik aš neturiu ką tau pasiūlyti. Jokių riešutukų, jokių skanumynų.
Vis dar užvertusi galvą skėstelėjau rankomis. Žvėrelis liuoktelėjo ant kitos šakos ir pranyko tarp lapų. Štai taip, pasirodo - net voverė norėtų su manim bendrauti, tik tuo atveju, jei turėčiau kuo jos draugystę nupirkti. Ir miesto žmonės man šypsojosi jau gerokai mažiau. Visi žinojo, su kuo prieš kelias dienas sutikau, ir jau tikėjosi kažkokio mano pasiekimo. Jau ir šiandien du mane susistabdė beeinančią čia. Vienas išreiškė savo tikėjimą manimi, o kitas tiesiai šviesiai paklausė, ko man reikėtų, kad tikrai padaryčiau ką žadėjusi. Abiems pasakiau, kad žadėjau tik pabandyti, ir nei vienam tai nepatiko. Ne, tai nepatiko ir man pačiai, bet ką galėjau padaryti?
Prie žabais išpintų šventyklos sienų pamačiau dvi vaidilutes. Lilūna ir Vainė. Jos abi stovėjo šalia ir šnekėjosi. Vainė kažką pasakė ir Lilūna ėmė juoktis. Tuo nuoširdžiu, uždegančiu Lilūnos juoku. Priėjau arčiau. Vainė, pamačiusi mane, vėl susiraukė:
– Tikiuosi susimąstei po paskutinio mūsų pokalbio?
Ji tiesiog taip stovėjo, sukryžiavusi rankas ant krūtinės, ir žvelgė į mane savo didžiulėmis, kvailomis akimis. Užvertusi galvą, bet visgi iš aukšto. Giliai įkvėpiau bandydama susitvardyti. Taip pasiutiškai norėjosi mažų mažiausiai tėkšti smėlio saują jai į veidą. Kas ji manosi esanti? Kokio „pokalbio“?
Lilūna įsikabino į mano parankę:
– Eime. Krivis laukia.
– Kas jai yra, iš tikrųjų? Kuo aš dabar staiga užkliuvau? – ėmiau bambėti mums tespėjus nuo Vainės nutolti vos per porą žingsnių.
– Turbūt ji tiesiog labai rūpinasi tavo dorove, – prunkštelėjo Lilūna.
– Ačiū, šitą aš ir pati sugebu. Geriau savim tegu pasirūpina.
– Krivi, – pagarbiai linktelėjo galvą Lilūna, ties šventyklos įėjimu sutikusi Rūną.
Liekna jo figūra sustingusi stovėjo ten, kur šventyklos prieblanda susitinka su dienos saule. Pusė kūno tamsoje, pusė – šviesoje, nuo kurios markstėsi jo tamsios akys. Rūnas atrodė kažkaip kitaip. Nuo veido patraukti plaukai atidengė tamsius ratilus po akimis ir paryškėjusius skruostikaulius. Visa jo povyza dabar buvo kažkokia nerimastinga. Jis pamojo man viena ranka, kita parodė Lilūnai pasilikti ir patraukė tolyn nuo šventyklos į jos sargų namelį. Gūžtelėjusi pečiais nusekiau paskui. Maniau, kad jis pasikvietė mane ateiti čia dėl to, kad sugalvojo dar kažką, ką galėtume pamėginti, bet dabar jau maniau, kad klydau.
Kai paskui save jis uždarė duris mus apgaubė dulkėta jo kambario prieblanda. Niekada nebuvau čia buvusi. Tikėjausi, kad krivio buveinė, bus kažkuo didingesnė nei vaidilučių gyvenamas plotas, bet šioje mažoje patalpoje nebuvo nieko didingo. Vienintelis, mažas į lauką atsiveriantis langelis buvo kreivai užkaltas ir dabar šviesos šaltiniu tebuvo bebaigianti sudegti į samanotą sienos plyšį įkišta balana. Ji neryškiai nušvietė vienintelius baldus – platų suolą, matyt atstojantį ir gultą, ir nedidelį aukštą stalą. Ant durų, taip pat ant lentinių lubų išvydau anglimi išpaišytus simbolius. Pažinau laumių kryžių, tada... Tai buvo apsaugos ženklai. Ir jų tiek daug. Pažvelgiau į šį krivį. Dar labiau kaip visada sukumpę pečiai tarsi patvirtino, kad jis bijo. Bet ko? Visko? Rūnas atidžiai apsidairė, laikydamas iškeltą pirštą, lyg taip įsakydamas net nejudėti. Po kelių akimirkų tyliai atsikvėpė ir ištarė:
– Čia saugu. Čia galime kalbėtis.
– Saugu kam?
Neramus, pakampėmis lakstantis Rūno žvilgsnis dabar mane gąsdino.
– Kalbėtis apie tai, kas iš tiesų kelia pavojų.
– Kas?
– Ar nepastebėjai kažko keisto? – paklausė jis, palinkdamas arčiau manęs. Žengtelėjau atgal. Nesupratau kur link jis suka.
– Ką tiksliau „keisto“ aš turėjau pastebėti? Aš juk nuolat pastebiu ką nors „keisto“.
– Manau jie mus seka. Šnipinėja jiems. Jų daugiau negu vienas. – Jo balsas vis labiau tilo.
– Tu apie ką? Kalavijuočių žvalgus?
– Šš! – garsiai sušnypštė jis.
Namo koridoriumi priartėjo ir nutolo kažkieno žingsniai. Turbūt kuri nors vaidilutė.
– Nebandyk vardinti tų apie kuriuos kalbame. Tai pavojinga. Jie gali išgirsti.
– Tai vadinasi mes šnekame apie juos? – susiraukiau. Galvojau, kad šnekame apie kalavijuočių žvalgus, bet visgi... kaip galėjau būti tikra.
– T–ss, - jo šalti pirštai pakilo paliesdami, uždengdami mano lūpas. - Dabar jau vėl pavojinga kalbėtis. Turėk galvoje, ką minėjau. Saugokis. Pakalbėsim vėliau, o dabar eik iš čia.
Skubiai ištaręs žodžius jis pravėrė man duris. Sutrikusi prasmukau lauk. Arba jį kažkas išgąsdino ir Rūnas tikrai šiuo metu žino daugiau nei aš, arba jis bent jau šiek tiek išprotėjo. Norėjau pasikalbėti su Lilūna, bet dabar ji ir vėl linksmai plepėjo su Vaine.
☼ ☼ ☼ ☼ ☼
Išsitiesiau ant žolės ir parėmiau galvą rankomis. Tokiu būdu galėjau su Sniege kalbėtis beveik akis į akį.
– Ė, ar žinai, kad gavosi taip, kad dabar tu likai vienintelė, su kuria galiu pasikalbėti?
– Mm? – sumurkė ji, toliau mažais kąsniukais čiaumodama duonos riekutę, kurią jai atnešiau.
– Tikrai. Su Juna nenoriu, nes ji vis suka pokalbį temomis, kuriomis kalbėtis nenoriu, Symantas... Na juk žinai Symantas koks. Vainė išprotėjo vienaip, Vaiga kitaip, Lilūna... Žinai, ką supratau apie Lilūną? – Akimirką stabtelėjau stebėdama kaip Sniegė atidžiai apžiūrinėja duonelę lyg spręsdama iš kurio galo dabar norėtų atsikąsti. Bandyti atspėti ką supratau apie Lilūną Sniegė nesirengė. – Mūsų pusseserė puikiai moka apsimetinėti. Labai puikiai. Vieną akimirką ji siunta ant Vainės ir Rūno, kitą - kartu su jais juokauja, tarsi jie būtų geriausi draugai. Net ir man tai nebūtų atrodę kaip apsimetinėjimas jei nebūčiau girdėjusi ką ji apie juos kalba. Gal tai reiškia, kad ir su manimi ji taip? Gal ir apie mane jiems pasakoja tai, ko nenorėčiau girdėti? Kaip manai?
Kaukas gūžtelėjo pečiais.
– Taigi tu likai vienintelė mano patikėtinė.
Sniegė pakėlė galvelę ir meiliai man nusišypsojo. Tuomet vėl įniko į duoną. Atsidusau – kažin ar tai jai buvo svarbu, ar aš lygiai taip pat galėčiau kalbėtis su akmeniu. Tada pamačiau, kaip už krūmų kažkas sujuda. Prisimerkiau. Ten stovėjo kažkoks gyvūnas. Barsukas. Jis tiesiog stovėjo ten, žolėje, ir į mudvi žiūrėjo. Neatitraukdama akių kilstelėjau ranką ir jam pamojavau. Sniegė atsisuko. Barsukas lėtai apsisuko ir nuėjo.
– Šiandien aš kažkaip esu labai įdomi visokiems gyvūnėliams. Gal žinai kodėl?
Sniegė atkando dar trupinėlį duonos ir vėl kilstelėjo pečius į viršų.
– Ech, ką tu veiki per dienas, kad nieko nežinai apie mūsų pasaulio keistenybes? Juna bent jau šį bei tą žinodavo.
Ji pakėlė savo veiduką.
– O Juna žino apie mane?
– Aišku, kad žino. Tu apie ją juk žinai. O kas? Blogai?
– Ne, kodėl?
– Tu pati paklausei. Ė, klausyk, aš tau dar nepasakojau vieno dalyko. Užvakar eglyne kai kas nutiko. Bet aš jau nebežinau ar tai tikrai įvyko ar man prisisapnavo.
Sniegė kryptelėjo galvelę.
– Žodžiu, bandžiau sutrumpinti kelią per eglyną ir užkliuvau už šakos. Krisdama gerokai susimušiau ir pamačiau maumą. Tas pribėgo ir ėmė mane mušti. Baisiausiai persigandau, maniau tikrai užmuš, bet tada atėjo kažkoks vyras baltomis akimis ir jį nuvijo. Užsimerkiau, o kai prasimerkiau pamačiau, kad vis dar guliu ant žemės eglyne. Bet nei galvos, nei kojos, nieko nebeskauda. Aišku nei maumo, nei to vyro nėra. Sakau, kad ko gero būsiu susimušus galvą ir dėl to prisivaideno visko, bet kad net tos galvos neskauda. Kažkokia nesąmonė. Kaip sapnas labai jau ryškus, bet kaip ne sapnas per daug keistas.
Sesutė į mane žiūrėjo nustėrusiomis, išplėstomis akimis. Dabar visiškai pamiršta duonos riekutė gulėjo numesta šalia ant žolės.
Tuomet taip ir nesupratau ką Sniegė galvojo apie mano istoriją. Jos žvilgsnis pasakė daugiau nei žodžiai. Žodžiai skambėjo maždaug taip: „niekaip aš keistai nežiūrėjau, tiesiog už tavęs pamačiau kažką ir pagalvojau, kad vilkas, o tai tikrai tebus tik sapnas, kas gi daugiau“. Netikėjau ja. Visai netikėjau. O būtų reikėję tiek nedaug. Būtų reikėję tik numoti ranka ir pasakyti: „kodėl tu, Igle, vis prisigalvoji daugiau negu yra? “. Ir būčiau nusiraminusi. O dabar dar ir ta istorija niekaip neišėjo iš galvos. Galbūt reikėtų dar pasikalbėti su Juna?
☼ ☼ ☼ ☼ ☼
Spausdama Luknės delniuką savo rankoje, su nedidele vaistažolių puokštele įėjau į buvusį močiutės kiemą, ir vos nesusidūriau su išeinančiu Bartu. Kūnas tarsi aptirpo, bet aš atsistojau dar tiesiau ir aukščiau kilstelėjau galvą. Jokiu būdu neleisiu jam galvoti, kad man vis dar skauda. O skaudėjo tikrai. Ypač dabar, kai jis stovėjo priešais.
– Sveika, – ištarė. Šį kartą turbūt nebesiruošė manęs apkabinti besisveikindamas. Rankoje nešėsi krepšį su beržo tošies ritinėliais.
– Jau perskaitė? – paklausiau.
Ir vis tiek... Aš taip nenorėjau išgirsti žodžio „taip“. Jis linktelėjo. Žalių akių žvilgsnis nedrąsiai bėginėjo po mano veidą, rankas, žolę, Luknę, niekur nestabtelėdamas.
– Ir kaip? Jai patiko?
Vėl linktelėjimas.
– Tada puiku, - nusišypsojau. Bent jau maniau, kad nusišypsojau.
– Turbūt.
– Tai turbūt jau grįši namo?
Jo žvilgsnis galop sustojo. Žvelgė tiesiai man į akis.
– Turbūt.
– Tai tuomet sėkmės.
Skaidrus ledas ant žalių akivarų aižėjo, o gal taip juose tik atsispindėjo mano akys.
– Ir tau sėkmės, Igle, – ištarė tyliai.
Sau už nugaros išgirdau kažką artėjant. Bartas pakėlė galvą ir pasisveikino. Atsisukau. Pamačiau brolį ir Rūną. Symanto veidas atrodė susirūpinęs. Matyt nutiko kažkas labai negero, nes jis beveik nekreipė dėmesio net į Bartą savo namuose. Tik Rūnas nužvelgė jį kažkokiu keistu, niekinančiu žvilgsniu. Praeidamas ištarė man – „paskui ateik viena“.
Linktelėjau ir nusisukusi nuo to nuostabaus žmogaus, kurį turbūt mačiau paskutinį kartą, iš karto nusekiau paskui juos, tebespausdama Luknės ranką taip, tarsi ji privalėtų mane ištraukti iš tamsios gelmės, kurioje dabar jaučiausi skęstanti.
Palikusi mergaitę prie durų įžengiau į kambarį. Ten jau stovėjo jie trys – Juna, brolis ir Rūnas.
– Kas nutiko?
– Dangeris jau pralaimėjo vieną mūšį.
Po Symanto žodžių įsivyravo tyla. Sunki tyla, suvokti tam, kad armija neplanuojanti mūsų pasigailėti yra jau taip arti. Dangeris – vienas artimiausių mūsų kaimynų. Pats stipriausias. Dabar jam padeda ir kariai iš mūsiškių, ir iš Miloto ir Žilvaro. Bet jie vis tiek pralaimėjo. Jei... Ne, greičiau „kai“ jie susitvarkys su juo ateis ir mūsų eilė. Tik jis tebeskiria mus nuo jų. Tų, kuriuos brolis iki šiol vadino tamsos armija.
Ėmė svaigti galva. Apčiupinėjusi rankomis suolo galą atsisėdau. Audra krūtinėje vis dar nerimo išvydus Bartą, o dabar dar ir tai – nebeturėjau daug laiko. Bet kokiu būdu turėčiau staiga išmokti iškviesti tas dvasias?
Dabar visi trys vėl pasisuko į mane. Pakėliau ranką ir atstačiau į juos delną.
– Ne, nepradėkite ir vėl. Aš viską suprantu. Nereikia ir vėl kartoti, kad be manęs numirsite, nereikia vėl maldauti, kad pasistengčiau. Aš viską kuo puikiausiai suprantu.
Juna prisėdo šalia.
– Žinom, kad tau labai sunku, Igle, bet jei kaip nors tau galėtume padėti iš karto sakyk.
Įsižiūrėjau į Rūną. Dar neseniai man buvo jo gaila, maniau jį esant mano likimo draugu – žmogus, iš kurio visi tikisi kažko beveik neįmanomo - bet dabar gailestis praėjo. Dabar ir jis spoksojo į mane laukdamas stebuklo iš manęs, visiškai nesiruošdamas prie to prisidėti.
– O tu? Ką naujo tu išsiaiškinai? Ar jau pamiršai, kad Skiriotas sakė ir iš tavęs šio to besitikintis?
– Aš dirbu ta linkme, – sumurmėjo jis.
Symantas atsiduso.
– Skiriotas nutarė nusiųsiantis Dangeriui dar pagalbos, bet tai reiškia, kad mums dar labiau truks žmonių, jei jie...
Nebežiūrėjau į juos. Jie tylėjo, bet aš jaučiau jų žvilgsnius, jų raginimus. Rūnas atsikrenkštė. Pakėliau galvą. Jo nuolat sulinkusi nugara pabandė išsitiesti.
– Tiesa, kadangi mes visi dabar čia, yra dar vienas dalykas. – Jis atsikrenkštė dar kartą, ir apžvelgė mus, – Man kelia įtarimų jūsų svečias. Tas... Bartas. Dėl žvalgybos kalavijuočiams.
Juna susiraukė.
– Galų gale, - toliau tesė jis, - užtenka net to, kad jis padėjo kitam žvalgui pabėgti.
Pašokau nuo suolo. Jaučiau kaip kažkas krūtinėje sproginėja. Norėjau pulti prie jo, norėjau trenkti Rūną į sieną, bet tik sugriebiau durų rankeną ir, triukšmingai jas uždariusi paskui save, išbėgau iš ten taip greitai kaip tik galėjau.