Rašyk
Eilės (78168)
Fantastika (2308)
Esė (1557)
Proza (10915)
Vaikams (2716)
Slam (76)
English (1198)
Po polsku (371)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Pakėliau akis. Ant šakos vėl buvo ji – nedidelė voverė apipešiota uodega. Žiūrėjau į ją, o ji žibino savo akutėmis į mane. Buvau tikra, kad būtent ją mačiau tik įžengusi į mišką. Šitas žvėrelis mane seka?
– Ei, voveryt, – užkalbinau, – draugausim? Tik aš neturiu ką tau pasiūlyti. Jokių riešutukų, jokių skanumynų.
Vis dar užvertusi galvą skėstelėjau rankomis. Žvėrelis liuoktelėjo ant kitos šakos ir pranyko tarp lapų. Štai taip, pasirodo - net voverė norėtų su manim bendrauti, tik tuo atveju, jei turėčiau kuo jos draugystę nupirkti. Ir miesto žmonės man šypsojosi jau gerokai mažiau. Visi žinojo, su kuo prieš kelias dienas sutikau, ir jau tikėjosi kažkokio mano pasiekimo. Jau ir šiandien du mane susistabdė beeinančią čia. Vienas išreiškė savo tikėjimą manimi, o kitas tiesiai šviesiai paklausė, ko man reikėtų, kad tikrai padaryčiau ką žadėjusi. Abiems pasakiau, kad žadėjau tik pabandyti, ir nei vienam tai nepatiko. Ne, tai nepatiko ir man pačiai, bet ką galėjau padaryti?
Prie žabais išpintų šventyklos sienų pamačiau dvi vaidilutes. Lilūna ir Vainė. Jos abi stovėjo šalia ir šnekėjosi. Vainė kažką pasakė ir Lilūna ėmė juoktis. Tuo nuoširdžiu, uždegančiu Lilūnos juoku. Priėjau arčiau. Vainė, pamačiusi mane, vėl susiraukė:
– Tikiuosi susimąstei po paskutinio mūsų pokalbio?
Ji tiesiog taip stovėjo, sukryžiavusi rankas ant krūtinės, ir žvelgė į mane savo didžiulėmis, kvailomis akimis. Užvertusi galvą, bet visgi iš aukšto. Giliai įkvėpiau bandydama susitvardyti. Taip pasiutiškai norėjosi mažų mažiausiai tėkšti smėlio saują jai į veidą. Kas ji manosi esanti? Kokio „pokalbio“?
Lilūna įsikabino į mano parankę:
– Eime. Krivis laukia.
– Kas jai yra, iš tikrųjų? Kuo aš dabar staiga užkliuvau? – ėmiau bambėti mums tespėjus nuo Vainės nutolti vos per porą žingsnių.
– Turbūt ji tiesiog labai rūpinasi tavo dorove, – prunkštelėjo Lilūna.
– Ačiū, šitą aš ir pati sugebu. Geriau savim tegu pasirūpina.
– Krivi, – pagarbiai linktelėjo galvą Lilūna, ties šventyklos įėjimu sutikusi Rūną.
Liekna jo figūra sustingusi stovėjo ten, kur šventyklos prieblanda susitinka su dienos saule. Pusė kūno tamsoje, pusė – šviesoje, nuo kurios markstėsi jo tamsios akys. Rūnas atrodė kažkaip kitaip. Nuo veido patraukti plaukai atidengė tamsius ratilus po akimis ir paryškėjusius skruostikaulius. Visa jo povyza dabar buvo kažkokia nerimastinga. Jis pamojo man viena ranka, kita parodė Lilūnai pasilikti ir patraukė tolyn nuo šventyklos į jos sargų namelį. Gūžtelėjusi pečiais nusekiau paskui. Maniau, kad jis pasikvietė mane ateiti čia dėl to, kad sugalvojo dar kažką, ką galėtume pamėginti, bet dabar jau maniau, kad klydau.
Kai paskui save jis uždarė duris mus apgaubė dulkėta jo kambario prieblanda. Niekada nebuvau čia buvusi. Tikėjausi, kad krivio buveinė, bus kažkuo didingesnė nei vaidilučių gyvenamas plotas, bet šioje mažoje patalpoje nebuvo nieko didingo. Vienintelis, mažas į lauką atsiveriantis langelis buvo kreivai užkaltas ir dabar šviesos šaltiniu tebuvo bebaigianti sudegti į samanotą sienos plyšį įkišta balana. Ji neryškiai nušvietė vienintelius baldus – platų suolą, matyt atstojantį ir gultą, ir nedidelį aukštą stalą. Ant durų, taip pat ant lentinių lubų išvydau anglimi išpaišytus simbolius. Pažinau laumių kryžių, tada... Tai buvo apsaugos ženklai. Ir jų tiek daug. Pažvelgiau į šį krivį. Dar labiau kaip visada sukumpę pečiai tarsi patvirtino, kad jis bijo. Bet ko? Visko? Rūnas atidžiai apsidairė, laikydamas iškeltą pirštą, lyg taip įsakydamas net nejudėti. Po kelių akimirkų tyliai atsikvėpė ir ištarė:
– Čia saugu. Čia galime kalbėtis.
– Saugu kam?
Neramus, pakampėmis lakstantis Rūno žvilgsnis dabar mane gąsdino.
– Kalbėtis apie tai, kas iš tiesų kelia pavojų.
– Kas?
– Ar nepastebėjai kažko keisto? – paklausė jis, palinkdamas arčiau manęs. Žengtelėjau atgal. Nesupratau kur link jis suka.
– Ką tiksliau „keisto“ aš turėjau pastebėti? Aš juk nuolat pastebiu ką nors „keisto“.
– Manau jie mus seka. Šnipinėja jiems. Jų daugiau negu vienas. – Jo balsas vis labiau tilo.
– Tu apie ką? Kalavijuočių žvalgus?
– Šš! – garsiai sušnypštė jis.
Namo koridoriumi priartėjo ir nutolo kažkieno žingsniai. Turbūt kuri nors vaidilutė.
– Nebandyk vardinti tų apie kuriuos kalbame. Tai pavojinga. Jie gali išgirsti.
– Tai vadinasi mes šnekame apie juos? – susiraukiau. Galvojau, kad šnekame apie kalavijuočių žvalgus, bet visgi... kaip galėjau būti tikra.
– T–ss, - jo šalti pirštai pakilo paliesdami, uždengdami mano lūpas. - Dabar jau vėl pavojinga kalbėtis. Turėk galvoje, ką minėjau. Saugokis. Pakalbėsim vėliau, o dabar eik iš čia.
Skubiai ištaręs žodžius jis pravėrė man duris. Sutrikusi prasmukau lauk. Arba jį kažkas išgąsdino ir Rūnas tikrai šiuo metu žino daugiau nei aš, arba jis bent jau šiek tiek išprotėjo. Norėjau pasikalbėti su Lilūna, bet dabar ji ir vėl linksmai plepėjo su Vaine.

☼ ☼ ☼ ☼ ☼

Išsitiesiau ant žolės ir parėmiau galvą rankomis. Tokiu būdu galėjau su Sniege kalbėtis beveik akis į akį.
– Ė, ar žinai, kad gavosi taip, kad dabar tu likai vienintelė, su kuria galiu pasikalbėti?
– Mm? – sumurkė ji, toliau mažais kąsniukais čiaumodama duonos riekutę, kurią jai atnešiau.
– Tikrai. Su Juna nenoriu, nes ji vis suka pokalbį temomis, kuriomis kalbėtis nenoriu, Symantas... Na juk žinai Symantas koks. Vainė išprotėjo vienaip, Vaiga kitaip, Lilūna... Žinai, ką supratau apie Lilūną? – Akimirką stabtelėjau stebėdama kaip Sniegė atidžiai apžiūrinėja duonelę lyg spręsdama iš kurio galo dabar norėtų atsikąsti. Bandyti atspėti ką supratau apie Lilūną Sniegė nesirengė. – Mūsų pusseserė puikiai moka apsimetinėti. Labai puikiai. Vieną akimirką ji siunta ant Vainės ir Rūno, kitą - kartu su jais juokauja, tarsi jie būtų geriausi draugai. Net ir man tai nebūtų atrodę kaip apsimetinėjimas jei nebūčiau girdėjusi ką ji apie juos kalba. Gal tai reiškia, kad ir su manimi ji taip? Gal ir apie mane jiems pasakoja tai, ko nenorėčiau girdėti? Kaip manai?
Kaukas gūžtelėjo pečiais.
– Taigi tu likai vienintelė mano patikėtinė.
Sniegė pakėlė galvelę ir meiliai man nusišypsojo. Tuomet vėl įniko į duoną. Atsidusau – kažin ar tai jai buvo svarbu, ar aš lygiai taip pat galėčiau kalbėtis su akmeniu. Tada pamačiau, kaip už krūmų kažkas sujuda. Prisimerkiau. Ten stovėjo kažkoks gyvūnas. Barsukas. Jis tiesiog stovėjo ten, žolėje, ir į mudvi žiūrėjo. Neatitraukdama akių kilstelėjau ranką ir jam pamojavau. Sniegė atsisuko. Barsukas lėtai apsisuko ir nuėjo.
– Šiandien aš kažkaip esu labai įdomi visokiems gyvūnėliams. Gal žinai kodėl?
Sniegė atkando dar trupinėlį duonos ir vėl kilstelėjo pečius į viršų.
– Ech, ką tu veiki per dienas, kad nieko nežinai apie mūsų pasaulio keistenybes? Juna bent jau šį bei tą žinodavo.
Ji pakėlė savo veiduką.
– O Juna žino apie mane?
– Aišku, kad žino. Tu apie ją juk žinai. O kas? Blogai?
– Ne, kodėl?
– Tu pati paklausei. Ė, klausyk, aš tau dar nepasakojau vieno dalyko. Užvakar eglyne kai kas nutiko. Bet aš jau nebežinau ar tai tikrai įvyko ar man prisisapnavo.
Sniegė kryptelėjo galvelę.
– Žodžiu, bandžiau sutrumpinti kelią per eglyną ir užkliuvau už šakos. Krisdama gerokai susimušiau ir pamačiau maumą. Tas pribėgo ir ėmė mane mušti. Baisiausiai persigandau, maniau tikrai užmuš, bet tada atėjo kažkoks vyras baltomis akimis ir jį nuvijo. Užsimerkiau, o kai prasimerkiau pamačiau, kad vis dar guliu ant žemės eglyne. Bet nei galvos, nei kojos, nieko nebeskauda. Aišku nei maumo, nei to vyro nėra. Sakau, kad ko gero būsiu susimušus galvą ir dėl to prisivaideno visko, bet kad net tos galvos neskauda. Kažkokia nesąmonė. Kaip sapnas labai jau ryškus, bet kaip ne sapnas per daug keistas.
Sesutė į mane žiūrėjo nustėrusiomis, išplėstomis akimis. Dabar visiškai pamiršta duonos riekutė gulėjo numesta šalia ant žolės.

Tuomet taip ir nesupratau ką Sniegė galvojo apie mano istoriją. Jos žvilgsnis pasakė daugiau nei žodžiai. Žodžiai skambėjo maždaug taip: „niekaip aš keistai nežiūrėjau, tiesiog už tavęs pamačiau kažką ir pagalvojau, kad vilkas, o tai tikrai tebus tik sapnas, kas gi daugiau“. Netikėjau ja. Visai netikėjau. O būtų reikėję tiek nedaug. Būtų reikėję tik numoti ranka ir pasakyti: „kodėl tu, Igle, vis prisigalvoji daugiau negu yra? “. Ir būčiau nusiraminusi. O dabar dar ir ta istorija niekaip neišėjo iš galvos. Galbūt reikėtų dar pasikalbėti su Juna?

☼ ☼ ☼ ☼ ☼

Spausdama Luknės delniuką savo rankoje, su nedidele vaistažolių puokštele įėjau į buvusį močiutės kiemą, ir vos nesusidūriau su išeinančiu Bartu. Kūnas tarsi aptirpo, bet aš atsistojau dar tiesiau ir aukščiau kilstelėjau galvą. Jokiu būdu neleisiu jam galvoti, kad man vis dar skauda. O skaudėjo tikrai. Ypač dabar, kai jis stovėjo priešais.
– Sveika, – ištarė. Šį kartą turbūt nebesiruošė manęs apkabinti besisveikindamas. Rankoje nešėsi krepšį su beržo tošies ritinėliais. 
– Jau perskaitė? – paklausiau.
Ir vis tiek... Aš taip nenorėjau išgirsti žodžio „taip“. Jis linktelėjo. Žalių akių žvilgsnis nedrąsiai bėginėjo po mano veidą, rankas, žolę, Luknę, niekur nestabtelėdamas.
– Ir kaip? Jai patiko?
Vėl linktelėjimas.
– Tada puiku, - nusišypsojau. Bent jau maniau, kad nusišypsojau.
– Turbūt.
– Tai turbūt jau grįši namo?
Jo žvilgsnis galop sustojo. Žvelgė tiesiai man į akis.
– Turbūt.
– Tai tuomet sėkmės.
Skaidrus ledas ant žalių akivarų aižėjo, o gal taip juose tik atsispindėjo mano akys.
– Ir tau sėkmės, Igle, – ištarė tyliai.
Sau už nugaros išgirdau kažką artėjant. Bartas pakėlė galvą ir pasisveikino. Atsisukau. Pamačiau brolį ir Rūną. Symanto veidas atrodė susirūpinęs. Matyt nutiko kažkas labai negero, nes jis beveik nekreipė dėmesio net į Bartą savo namuose. Tik Rūnas nužvelgė jį kažkokiu keistu, niekinančiu žvilgsniu. Praeidamas ištarė man – „paskui ateik viena“.
Linktelėjau ir nusisukusi nuo to nuostabaus žmogaus, kurį turbūt mačiau paskutinį kartą, iš karto nusekiau paskui juos, tebespausdama Luknės ranką taip, tarsi ji privalėtų mane ištraukti iš tamsios gelmės, kurioje dabar jaučiausi skęstanti.

Palikusi mergaitę prie durų įžengiau į kambarį. Ten jau stovėjo jie trys – Juna, brolis ir Rūnas.
– Kas nutiko?
– Dangeris jau pralaimėjo vieną mūšį.
Po Symanto žodžių įsivyravo tyla. Sunki tyla, suvokti tam, kad armija neplanuojanti mūsų pasigailėti yra jau taip arti. Dangeris – vienas artimiausių mūsų kaimynų. Pats stipriausias. Dabar jam padeda ir kariai iš mūsiškių, ir iš Miloto ir Žilvaro. Bet jie vis tiek pralaimėjo. Jei... Ne, greičiau „kai“ jie susitvarkys su juo ateis ir mūsų eilė. Tik jis tebeskiria mus nuo jų. Tų, kuriuos brolis iki šiol vadino tamsos armija.
Ėmė svaigti galva. Apčiupinėjusi rankomis suolo galą atsisėdau. Audra krūtinėje vis dar nerimo išvydus Bartą, o dabar dar ir tai – nebeturėjau daug laiko. Bet kokiu būdu turėčiau staiga išmokti iškviesti tas dvasias?
Dabar visi trys vėl pasisuko į mane. Pakėliau ranką ir atstačiau į juos delną.
– Ne, nepradėkite ir vėl. Aš viską suprantu. Nereikia ir vėl kartoti, kad be manęs numirsite, nereikia vėl maldauti, kad pasistengčiau. Aš viską kuo puikiausiai suprantu.
Juna prisėdo šalia.
– Žinom, kad tau labai sunku, Igle, bet jei kaip nors tau galėtume padėti iš karto sakyk.
Įsižiūrėjau į Rūną. Dar neseniai man buvo jo gaila, maniau jį esant mano likimo draugu – žmogus, iš kurio visi tikisi kažko beveik neįmanomo - bet dabar gailestis praėjo. Dabar ir jis spoksojo į mane laukdamas stebuklo iš manęs, visiškai nesiruošdamas prie to prisidėti.
– O tu? Ką naujo tu išsiaiškinai? Ar jau pamiršai, kad Skiriotas sakė ir iš tavęs šio to besitikintis?
– Aš dirbu ta linkme, – sumurmėjo jis.
Symantas atsiduso.
– Skiriotas nutarė nusiųsiantis Dangeriui dar pagalbos, bet tai reiškia, kad mums dar labiau truks žmonių, jei jie...
Nebežiūrėjau į juos. Jie tylėjo, bet aš jaučiau jų žvilgsnius, jų raginimus. Rūnas atsikrenkštė. Pakėliau galvą. Jo nuolat sulinkusi nugara pabandė išsitiesti.
– Tiesa, kadangi mes visi dabar čia, yra dar vienas dalykas. – Jis atsikrenkštė dar kartą, ir apžvelgė mus, – Man kelia įtarimų jūsų svečias. Tas... Bartas. Dėl žvalgybos kalavijuočiams.
Juna susiraukė.
– Galų gale, - toliau tesė jis, - užtenka net to, kad jis padėjo kitam žvalgui pabėgti.
Pašokau nuo suolo. Jaučiau kaip kažkas krūtinėje sproginėja. Norėjau pulti prie jo, norėjau trenkti Rūną į sieną, bet tik sugriebiau durų rankeną ir, triukšmingai jas uždariusi paskui save, išbėgau iš ten taip greitai kaip tik galėjau.
2017-05-13 00:08
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-03-31 13:09
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-18 15:19
Damastas
Pradžioje daugoka deminutyvų. Kyla klausimas kokio amžiaus yra pasakotojas, į kokią auditoriją yra taikoma. Gal ir klystu, bet intervalas mano akimis  tarp 10-15m. Komerciškai prasminga būtų kiek išplėsti skaitytojų elektoratą, be to, mažybinių formų gausa kažkiek gadina ir bendrą kūrinio stilių.
Apie personažus negalėčiau per daug plėstis, neskaitęs ankstesnės dalies, bet veikėjai elgiasi logiškai, jų jausmai ir pojūčiai lengvai perskaitomi. Taip pat yra vystoma intriga, lengvas tvyrančios baimės įspūdis. Vis dėlto kiek trūksta spalvos veikėjams ir aplinkai, su tuo dar galima būt nepersistengiant pasidarbuoti.
Yra kažin koks lengvas skyrybos balaganas. Kalbu ne apie kablelius, bet būtent apie tašką sakinyje – vienoje vietoje per anksti, kitoje vietoje per vėlai. Man taip būna, kai jau „užsikoreguoju“ iki negyvumo ir nebejaučiu elementarios sakinių logikos :)
Dialoguose esama pasikartojimų, įvairių nereikalingų žodelyčių, kuriuos naudojame kasdienėje šnekamojoje kalboje, bet rašytiniame tekste jie praranda prasmingumą ir kitaip kenkia stilistikai. Čia padėtų duoti kam nors kritiškesniam paskaityti atpausdintą variantą ir įduoti raudoną paišelį į ranką, kad prabraukytų perteklines vietas.
Patiko „Sniegės“ epizodas. Tiesa, nesupratau ji kaukas ar sesutė, kodėl murkė, kodėl ta duona lyg kokiam augintiniui. Pats personažas kažkodėl taip ir nenusipiešė vaizduotėje, keista, tačiau buvo gyvas ir gana vykusiai išrišo antrąją sceną.
Dar patiko : „skaidrus ledas ant žalių akivarų aižėjo, o gal tik atsispindėjo...“ - Ne dėl sąskambių grožio, o todėl, kad pasistengta kitaip, įdomiau, vaizdingiau išreikti emociją.

P.s. beje, šį kartą pasirašau po visomis Pelėdos pastabomis, ten tikrai viskas yra TRUE 

:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-14 20:11
Loke1
lux!!!:}
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-13 15:26
ČakoPelėda
Aha, tik man ir bartis dėl skubėjimo :D

Norėjau parašyt: "Pvz apie krivio baimę numanome vien iš jo povyzos"

:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-13 15:12
ČakoPelėda
Man šis epizodas gal kiek ištemptas. Pernelyg daug paaiškinimų ten, kur ir taip viskas aišku. Pvz apie krivio baimę numanome vien iš ko povuzos,  neramaus bėgiojančio žvilgsnio, taip pat iš to, kad jis vis tildo Iglę. Nebūtina dar 3k pabrėžt, kad krivis atrode kažkaip keistai - taip, lyg kažko bijotų.
Kliuva ir tie „kažkas“, „kažkoks“, „kažkaip“, ypač, kai keletas tokių „grožių“ greta.
Ir apskritai pernelyg išsiplėsta vietomis. Mano manymu, jei  tai nepadeda auginti įtampos, atskleisti veikejų charakterių ar motyvų, jei tai nėra vaizdai, aprašyti taip jaudinančiai, kad nejučia išspaudžia ašarą, lyg grožėtumeisi retu paveikslu, tai kam jos, tos ištmeptos vietelės, reikalingos? Jei tą patį galima pasakyt dviem sakiniais, nebutina išsiplėst į 10, ypač, jei jie nėra tobulai išpuoselėti ir visa kaip blizgantys.

Aš nesakau, kad pati rašau taip, kaip čia gražbyliauju, bet juk kalbuosi su rašytoja, ne šiaip rašinėtoja, ar ne:D ?

Ir kur tu vis skubi? Kur pradingo ta sklandi, plaukianti Mėtos kalba? Kodėl nebenaudoji sinonimų?
Paskaičiuok, kiek vienoje pastraipoje (visos net nekopinau) žodžių su ta pačia šaknim: buvo, nebuvusi, buveinė ir pan. Man asmeniškai tai kliūva, kad net sprangu, na kad ir čia:
„Niekada nebuvau čia buvusi. Tikėjausi, kad krivio buveinė, bus kažkuo didingesnė nei vaidilučių gyvenamas plotas, bet šioje mažoje patalpoje nebuvo nieko didingo. Vienintelis, mažas į lauką atsiveriantis langelis buvo kreivai užkaltas ir dabar šviesos šaltiniu tebuvo bebaigiant...“

Tas pats ir su įvardžiais. Akivaizdus jų perteklius visame tekste, jei gali jų atsisakyt – atsisakyk, praleisk arba įvardink konkrečiau, bet tai tikrai nepuošia kūrinio:
"– Manau jie mus seka. Šnipinėja jiems. Jų daugiau negu vienas. – Jo balsas vis labiau tilo.
– Galų gale, - toliau tesė jis, - užtenka net to, kad jis padėjo kitam žvalgui pabėgti."

Negaliu atsipalaiduot ir mėgautis kūriniu, kai viskas taip paskubomis sudėliota. Juk dabar jau rašai ne tik sau ;) Žinau, kad gali parašyt geriau, sklandžiau, įvairiau, nesikartojant, tiesiog nereikia šitaip lėkt vis.
Nes vėl tie pertekliniai žodeliai - kam tai jų? Nuo to dialogas netampa tikroviškeniu, patikėk:
„– Ė, ar žinai, kad gavosi taip, kad“
Na ir skyryba. Žodžiu, vis dar yra ką taisyt.

P.S. Ta voverė, tikiuosi, ne iš Nuar dvikovinio?
P.P.S Atsiprašau, kad taip kabinėjuos, bet čia iš didelės meilės juk :):)
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-13 10:26
likviduojama
matai, kiek sukelia pamąstymų tavo kūrinys, rašyk
blin, su tais kryžiuočiais, kalavijuočiais - nieko nebežinau, kokie jų buvo veržimosi keliai ir kryptys
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-13 10:02
likviduojama
tai šiuos visus faktus žinau, da pamenu
tik žiemgaliai, sėliai buvo man neužsifiksavę, jų puldinėjimas. Kalavijuočiai galutinai sutriuškinti Pabaisko mūšyje, 1435, Žalgiryje žuvo Valenrodas, o nuo kryžiuočių fon Jungingenas -
Po Saulė mūšio jie nebuvo dar sužlugdyti
vien Prūsų sukilime kokia grėsmė
wikipedija gal truputį netiksli
Gal nėra ginčo, kad puldinėjo ir Mindaugo Lietuvoje ar šiek tiek vėliau iki krikšto, Žemaičiai pasikirkištijo, pliam, jau pamiršau 1413 m.?
man kažkodėl visuomet kalavijuočių puldinėjimai užsifiksavę kaip vėlesni. Dabar galvoju Panemunės pilių atakos, kuorų deginimai kaip signalai - gal nuo kryžiuočių, Pilėnai...ak, Pilėnai, mylimiausia mano istorinė drama.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-13 09:55
sesė mėta
Ech, na pasikartosiu. Kad ir vikipediją jei atsiverstum:

KALAVIJUOČIAI:
"Kalavijuočių ordinas – riterių ordinas, įkurtas 1202 m. Rygoje".
"Kalavijuočių ordinas padėjo pavergti lyvius (1207), šiaurės sėlius (1208) [...] Puldinėjo Lietuvą, iš pradžių pasitelkęs į sąjungininkus žiemgalius (1205, 1208). Karas su lietuviais ir žemaičiais baigėsi pralaimėjimu kryžiaus žygyje į Lietuvą (Saulės mūšis, 1236), po kurio Ordinas nebeatsigavo ir nustojo egzistavęs kaip savarankiška organizacija. 1237 m. susijungė su Kryžiuočių ordinu"

KRYŽIUOČIAI:
"1226 m. Mozūrijos kunigaikštis Konradas kryžiuočius pakvietė į Mozūriją ir perleido jiems Kulmo (Chelmo) žemę, iš kur kryžiuočiai turėjo kovoti su prūsais, neva grasinusiais šiaurinėms Mozūrijos žemėms."
"1230–1249 m. Ordinas užkariavo beveik visus prūsus ir ėmė kelti grėsmę kuršiams, žemaičiams, taip pat ir lietuviams. "
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-13 09:45
likviduojama
kiek aš darau klaidų gramatinių, sorry
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-13 09:44
likviduojama
dabar mąstau, nu man jau atmintis šlubuoja kartais, kaip ordinas pirmiejo kryžiuočiai, Apuolės sutartyje taip pat jie pirmieji mynimi 1219 metai...juos pasikvietė mozūrų komtūras, p oto saulė mūšis...chm...Prūsų sukilimas, Karužos mūšis. Kryžiuočiai gal labiau ėjo per žemaitiją, kalavijuočiai - per aukštaitiją (Pabaiskas)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-13 09:27
sesė mėta
Dėkui, crep, bet dėl kalavijuočių/kryžiuočių, man rodos, jau aiškinomės. Tikrai kalavijuočiai. Kryžiuočiai buvo vėliau. Galiu pacituot net istorinių šaltinių :).
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-13 09:18
likviduojama
pasakojimas įtraukia, vykusiai sukonstruota ore tvyranti įtampa. Norisi tęsinio. Keletas kabliukų, kurie sukėlė pasvarstymus: kodėl mini būtent kalavijuočius. Iš vaizdo suprantu, kad tai dar klestinčios pagonybės laikai, tuomet puldinėjo gal labiau kryžiuočiai, kalavijuočiai gal labiau Ryga rūpinosi. Pirmieji visi mūšiai su kryžiuočiais, gal labiau. Nors aišku, čia tik mano iš pirmo žvilgsnio pasvarstymas, nes ir pati nesu įsitikinusi, todėl tenorėjau atkreipti dėmesį į tai, gal pati jau paskaičiusi. Dėl "armijos" labai užkliūna šis terminas, gal kažkuo kitkuo pakeisti, nes armija asocijuojasi su gerai apmokyta jau šių laikų kariauna.
Dar šiek tiek galbūt galima būtų įterpti daugiau pasakojimo, kažko pavaizdavimo, ar buities, ar gamtos elementų, nes daugoka dialogų. Bet tai tik mano nuomonė, norint išspausti tekstą kaip ciriną, o šiaip geras, puikus, lengvai pagaulus ir įtraukiantis, pasikartojau
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-13 00:09
sesė mėta
Vat ir nežinau, kaip čia protingiau reikėjo padaryti. Šitos „šešėlių saulės“ pradžią jau buvau įdėjusi į rašyką praeitų metų gale. Po to išsitryniau išvis, kartu su viskuo kas buvo.
Kažkaip negerai gi vėl iš naujo tą patį (nors šiek tiek koreguotą) tekstą čia dėt. Tai dabar yra taip: tęsinys bus čia, o pradžia – kitu adresu. Na, tuo atveju, jei kam nors atrodys verta taip skaityti.
Pradžia:
[url]https://sesemeta.wordpress.com/category/seseliu-saule/[/url]
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą