Be žinios

vėl dangų perskrodžia žvitri kulka
sučirškusi aukštai balsu kregždės
mintis kuriai užgimti buvo duota
tik vieną blyksnį ir gražiai užgest

mes juk abu nežinome už ką
pavasaryje žemė apledės
per žiedlapių pusnis nelyg per gruodą
degios kaštonų tirpstančias žvakes

pavasario mergaitė be degtukų
bet josios akys bus kaip žiburiai
kurie aplink išsklaido tamsą nykią
ir vos pažvelgus gali taip uždegt

bedvasį kūną kuriame užtruko
vien gailestis ko dar nepadarei
viduj vilkeliai sniego pasilikę
sapnuos tik sukas stūgauja pernakt

bet ji savąja šiluma užlieja
ir prieširdžiuos tavuos ištirpdo ledą
tokia menka dėl to tokia didinga
varpais jos balsas skamba sakiniuos

nuaidintis prie žydinčią alėją
mane už rankos paima ir veda
kur mes abu kartu kaip sniegas dingom
balta žinia tarytum be žinios