Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Estafetė į Šklėrius

  Susėdome trise, Pro su Poe (proza su poezija) ir aš. Pagalvojau, kad jau netrukus sukaks 20 metų, kai paliktas karietos. Iki šiol sakydavau „išmestas“ iš karietos. Tačiau dabar stengiuosi vengti kategoriškumų ne tik šnektoje, bet ir mintyse. Žiūrime trise į pavasarį, į jo nešiltą gegužę, pasidalindami vienu langu, ir...  laisva, gražu iki besileidžiančios saulės Vakaruose, iki Šklėrių pietuose, prigludusiu kaimu  ir pabirusiais  jo vienkiemiais vidurkelyje tarp Marcinkonių ir  Druskininkų. Tai šilinių dzūkų  kraštas ir Šklėriai mano gimtinė. Nuo Vilniaus Balsių iki jų ne taip toli, apie pusantro šimto kilometrų, tačiau jau treti  metai, kai ten neužklydęs kūnu.  O mintimis...
  – Ot  taip, mano mielos ponios, – nelinksmai pasakau. – Jau ir  gimtinė pasilieka praeitimi. Sunku patikėti, bet pasilieka.
  Taip „mielomis poniomis“ pirmą kartą pavadinau Pro ir Poe. Anos lyg neišgirdo.  Aš irgi taip  pašaukiau netyčia, bet man iš  tiesų JOS  mielos, labiau savos, negu bet kas iš susietų su manimi savu krauju.
– Betgi užrašyta nemažai ir dar vis rašai, – atsiliepė Pro, Šklėrius geriau žinanti iš raštų. 
–  Jeigu  ne tu,  Pro,  jeigu ne Poe, esu įsitikinęs, kad aplinkui mane būtų tuščia, tuščia.
  – Na jau! – tingiai atsiliepė Poe. – O Vidinis? Nemanau, kad  jis  leistų tokiai  tuštumai aplink tave  išnokti, kaip kad sakai.
  Vidinis. Taigi Vidinis. Dar neprisipažįstu ir sau, bet  vis baugiau darosi  išgirsti jo vardą. Atrodo, kad mažėja jo. Anksčiau, kur pažvelk, vis jis.  Reikia  ar  nereikia, trukdo ar padeda. Dabar gi pasitaiko, kad ir laukiant negali sulaukti. Negi gali atsitikti, kad ir  jis kaip Šklėriai – į praeitį, į praeitį, į... Negi, a? 
  – Ak, taip. Daliai, kurią turiu, Vidinis nusipelnęs  labai  daug. Būdavo, kad  negalėdavome atpažinti,  kuris iš mudviejų Aš, o kuris Jis. Neduok Die, kad  ir  jo neištiktų gimtinės dalia.
  Apie tai buvau  mąstęs ir anksčiau, bet ne taip nūdnai. Pagalvodavau ir greit užbaigdavau beprasidedanti procesą. Labiau atrodydavo, kad netekęs karietos, dar vis nesuvokiu, kaip natūraliau save išreikšti. Buvusiu  būti, kad ir vežėju, ne tai kad nesinori, bet netgi atrodo, kad toks dvasios autoportretas nebūtų teisingas. Taip, jau be botago. Be vadžių.  Be karietos. Be žirgo Ygagos. Tačiau neretai į save  nusileidžia laikas, kai supranti, kad tai netiesa, kad tokie regėjimai yra haliucinacijų išraiškos, o visas karietos kinkinys pasilikęs kaip Tada.  Ir vežėjo amunicija –  irgi  kaip Tada. O kad kiti to nežino, nemato, tai turbūt  yra esmingos priežastys, kad  reikalai būtų tokie, kaip yra.
Ir  todėl dar kartą: kas esu?  Vežėjas  ar jo šešėlis,  atsiminimas apie ji?
– Atrodo,  saulė  netoli. Už ano miško. Net arčiau. Leidžiasi miške.  O iš tikro nei ji  arti, nei leidžiasi, – sako Poe. – Galbūt ir Šklėrius reikėtų įrikiuoti į tokį supratimą. Beje, kuo tau  neįtikome, kad mudvi su  Pro nusiteikei vadinti  poniomis?

 – Netyčia. Taip  ištrūko,  Bet ar negražu? Ar  ne  solidžiau? Nebūtų  jauku šalia save matyti paneles.
–Taip, gimdom mudvi daug ir nuo daug  ko. O  paskui,  žiūrėk, lyg ir nematome savo kūrinių. Paliekame praeityje. Kaip tu  Šklėrius. Kaip  karietą. Paliekame ir užmirštame.
–  Palauk, Poe, palauk. Pro, ar girdi, ką sako Poe? Gimdote daug ir nuo daug ko.
– Galėjo, žinoma, tarti ir kitaip. Tarkim, perim  daug, nedaug  rūpindamosi, kaip atrodo perimų kiaušinių sveikata. Galėjo tarti ir dar  kitaip. Dauginimosi  modelių sukurta nemažai.
– Viešpatie, atsiliepk: tu esi, ar nesi? Ir man net  nelabai rūpi, ką  savo tėvui, prieš išeidamas į  Šventojo kelionę pasakė Pranciškus.
– Ką jis pasakė, –  Pasidomėjo  Poe..
– Ką? Ką? Klausk Pro. Tai iš jos užrašų.
Poe atsigręžė į Pro ir pakartojo savo  klausimą 
  Ten taip parašyta, – atsiliepė Pro ir pacitavo:
  [i]Tėvo ir vyskupo akivaizdoje, Pranciškus  nusimetė savo rūbus, ir paklojo tėvui po kojomis, tardamas: „Nuo dabar aš laisvai galiu sakyti,
„Tėve mūsų, kuris esi danguje“, o ne „ tėve Petrai Bernardone“.

  – Va, va... Ir  jums,  mano ponios, ne gėda matyti tokį šventajį. Aš tokio į karietą nebūčiau ėmęs.
  – Nenuostabu, jeigu ji nebuvo pašventinta,  nes irgi parašyta: Meilė  To, kuris  mylėjo mus  labiausiai,  turi būti labiausiai mylima, -  vėl pakalbėjo Pro, o po tylaus atokvėpio lyg sau, lyg man su Poe, lyg kažkam už lango: – Ne ponios mes. Labiau proletarės, tačiau dvasinis pasaulis sunkiai pasiduoda žodžiui. Natūralu, kad ir pas  mus atsitinka taip, kad lyg kažką pradedame, pasižadame, įsigeidžiame, o paskui nutylame kalbėti, nutylame judėti – krutėti. Net atsiminti  nutylame. Man atrodo, kad nemokame  būti  karietos keleiviais.  Ją daužome, niekiname, laidojame, o iš tikrųjų karieta važiuoja. Suprantate?  Ji važiuoja. Kad  ir  dabar.  Tarkim, į  Šklėrius.

Įsiklausau į tylą.
Žvelgiu budėjimu į naktį
Ir kaip sargybinis                                 
Net seną atmintį išvaikštau.   
Ji didelė – net iki pat sapnų,
Kai negali užmerkt akių.
O ten, užmerkus jas,
Ir vėl budėjimas jautrus
Neduoda atsibusti.
Tačiau šį kartą į namus grįžau,
Norėdamas ir čia,
Krašte gimtam,
Ugnelę šilumai užkurti.

– Bet tai praeitis, tai jau būta
– Ša! – sudraudė mane Poe ir, perėmusi iš Pro estafetę, skuodė  toliau  link Šklėrių.

Žarijos jau užgesę.
Vorai voratinklius kabina.
Gal būt tik jie dabar ir gali
Sugauti, apraizgyti laiką
Ir palaikyti –
Toks nejautrus, nematomas,
Be kojų vaikšto po sodybą,
Atsiremia į akmenis,
Į tėvo plūgą, į akėčias,
Ilgiau užkliūva prie skiedryno,
Iš kur ugnis ateidavo
Sušildyti namų.

  – Nežiopsok! Dabar tavo  eilė, – perdavė  estafetę  Poe.  Jau  iš  paskos. – Nepasiduok  aplenkiamas. Iki pat Šklėrių.
 
Tai gal nuo čia, sakau, nuo jų
Pradėsiu šitą sunkų savo žygį,
Nes kelias kreivas,
Atmintis – lėta.
Sutūpę raidės netiki, bet laukia –
O gal?
Gal įsikurs ugnis ir šiluma
Vėl apsigaubs pavargusiais namais,
Kad būt jaukiau girdėti tyloje,
Budėjimu žiūrėt į naktį,
Kur Šklėriai po šilinių kraštą vaikšto
Sapnų ir ilgesio pilni.

  – Jis jau ir sėdėdamas miega, – išgirdau  pažįstamą  balsą.
  – Ir akių nereikia  užmerkti. Atviromis akimis miega. Kaip kadaise  karietoje. – Neginčijo Poe.     
– Ką išmoksti, ant pečių nereikia nešioti. Vežėjas gi. Tikras, – buvo lojalus reginiui ano balso savininkas.

2017-05-10 13:17
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-21 08:33
Vetra Vika
Išsopėjusia viltimi, pozityviai ir skambiai apie nejautrų laikmetį, šaukiantį atsibūsti:
  ,,...Gal įsikurs ugnis ir šiluma
      Vėl apsigaubs pavargusiais namais,
      Kad būt jaukiau girdėti tyloje,
      Budėjimu žiūrėt į naktį,
      Kur Šklėriai po šilinių kraštą vaikšto
      Sapnų ir ilgesio pilni...."
Nuostabi DzŪkija, viliojanti grožiu ir svetingumų. Kas, jeigu ne TU leisi su ja geriau susipažinti-:))
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-11 15:44
Poetų kalvės
Sakyčiau retas ir itin gyvas / ekspresyvus proezijos (Pro ir Poe) atvejis. Meistriškai!
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-11 15:35
Pranas
Nežinau, kaip atsakyti, Nuar, todėl patylėsiu. Jaučiu, kad greitai ir Jūs taip pasielgsite.
O dabar gal svarbiausia nesušalti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-11 11:46
Nuar
Jūsų karieta yra Jūsų įsivaizduojama būties forma. Žmogui, neturinčiam polinkio dėlioti žodžius ir juos viešai užrašyti, ji turėtų išnykti. Bent jau tada, kai išeina paskutinis Jūs prisimenantis žmogus. Kol bus skaitomas šis kūrinys, karieta išliks, net jei skaitantysis nepažinos Jūsų asmeniškai. Tiesiog užbaiginėkite šį kūrinį be liūdesio, nuoskaudų, gailesčio ir abejonių, kokios dabar skamba šiame tekste. Nereikia palikinėti vien tik skausmo. Reikia palikti ir vilties. Jei šalia pasisodinote ir prisijaukinote Pro ir Poe, turite jausti atsakomybę prieš skaitytoją. 5.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-11 10:25
matrica qr
*dauginimosi
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-11 09:38
matrica qr
Tiek prisijuokiau iš tų Poe ir Pro gimdymų, perėjimų ir dauginimoso modelių. Karieta rieda per juokus link rimtų dvasinių dalykų. Ir mus visus veža. Laikykit stipriai vadžias, Pranuci! Dar ne tik iki Šklėrių, bet aplink žemės rutulį kartu su saule apkeliausime!
5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-10 21:44
Pranas
Ačiū, Jonai.
O kas dėl Šiukšlių Dėžės, tai apsipratau. Tačiau pastebi, kad mano tekstus dažnai perpus užpildo proza  pakaitomis  su poezija. Taigi nei prozai galiu juos  priskirti, nei  poezijai. O Šiukšlių Dėžei tai priimtina.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-10 20:35
Šnekorius
Be reikalo tai šiukšlių dėžėje, Pranai. Gražiai Tu čia dabar, o ir visada anksčiau porindavai, apie gimtuosius Šklėrius, apie Akmenynę, apie Golių. Su meile porindavai. Juk jei nebūtum taip gražiai rašęs apie šį nuostabų kraštą garantuotai nebūčiau trenkiasis ten  atsigerti Tavo vaikystės šulinio vandens, pasėdėti prie to paties stalo prie kurio sėdėjai tu, o ir Tavo Tėvas, paglostyti tą galingąjį duonkepį pečių, paragauti tavo sodintų obelų vaisių. Dėkui Tau už visa tai ką ten patyriau bičiuli, Pranai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą