Liūto Instinktas

Ryto saulė pašvietė pro langą, spindulys slystelėjo grindimis, pakuteno Didžiajam Liūtui ausį. Liūtas suniurzgė, timptelėjo vieną koją, truktelėjo kitą, pasirąžė, nusižiovavo. Ir pabudo. Kartu pabudo ir Liūto Instinktas.
Tuk tuk pabeldė Instinktas iš vidaus.
Liūtas įsiklausė. Lyg kažkas beldžia, bet iš kur neaišku. „Ai, beldžia, tegu beldžia, – pamanė Liūtas. – Kas man darbo. Pabels ir nurims. O aš dar padrybsosiu. “
Kaip ir visi Afrikos liūtai, tiek tikri, tiek žaisliniai, šis Liūtas buvo prie tinginio. Drybsodavo prie jo, prie to tinginio, rytą vakarą. Net kai tinginys žvaliai atsikeldavo ir išbėgdavo į kiemą pabėgioti ristele, Liūtas toliau sau drybsodavo. „Ai, bėgioja, tegu sau bėgioja, – sakydavo. Kas man darbo. Pabėgios ir sugrįš. O aš dar padrybsosiu. “
Bet Instinktas – ne tinginys. Jis nesiruošė drybsoti kartu su Liūtu.
Tuk tuk vėl pabeldė Instinktas.
„Kažkas atkaklus, – pamanė Liūtas. – Atkakliai trukdo man drybsoti prie tinginio. Jei nebūčiau toks geraširdis liūtas, tą kažką apurgzčiau, apčiaudėčiau arba apžiovaučiau. “ O kadangi toks geraširdis tikriausiai nebuvo, suurzgė rrrrr ir plačiai nusižiovavo. Tik nenusičiaudėjo. Pamiršo.
Tuk tuk trečią kartą pabeldė Instinktas.
Liūtui visi miegai išsilakstė. Vienas miegas nulėkė ir pasislėpė po spinta, kitas nuriedėjo ir užsiglaudė už komodos, o trečias miegas, pats mažiausias, Liūto mylimiausias, šmurkštelėjo po kilimu.
„Ech, – apmaudžiai trečią kartą pagalvojo Liūtas. (Pagalvoti tris kartus vieną rytą – oho, Liūtui tai buvo labai daug.) – Visi mano miegai išsilakstė. Kaip dabar reikės juos sugaudyti? Gal pavyks šiltu pienu su medumi prisivilioti? “
Kartą vakare Liūtas matė, kaip mama persišaldžiusiai Anetei į lovą atnešė šilto pieno. „Kad pas tave greičiau ateitų miegelis. Užmigsi, o rytą pabusi jau sveika“, – šypsodamasi pasakė mama. Ir tikrai, vos Anetė atsigėrė šilto pieno su medumi, jos galvelė nusviro ant pagalvės ir mergaitė užmigo. Matyt, miegelis labai mėgo šiltą pieną su medumi.
„Tik iš kur aš to pieno su medumi gausiu? Negi iš medinės bitės prisimelšiu! “, – susirūpino Liūtas.
Ne taip seniai Anetė su mama ir dėde Arūnu buvo Kaziuko mugėje. Valgė ten šiltų sausainių su kanapėmis, gėrė giros su medumi ir dovanų gavo medinę bitę ant ilgo pagaliuko. Dabar ji ramiai tupėjo ant savo pagaliuko, įsmeigto į vazonėlį su kaktusu ant palangės. Bitė buvo didelė ir stora kaip spurga. Jos mediniai sparneliai buvo plačiai išskėsti, pasirengę skrydžiui, o pilvukas išdažytas geltonais ir juodais dryžiais, panašiais kaip Brolių Zebrų. Ne veltui vienas iš Brolių Bitę ėmė ir įsimylėjo. Bet tai jau kita istorija, ją tau papasakosiu vėliau. O dabar sugrįžkime pas Liūtą, kuris svarstė, kaip jam susigrąžinti savo miegus.
Tuk tuk tuk tuk suirzęs vėl pabeldė Instinktas. Kaip gi nesuirsi, jei beldi beldi, o tau nei kas atsako, nei tavęs įsileidžia.
– Kas ten? – pagaliau susiprato paklausti Liūtas.
– Čia aš, paštininkas Pečkurys, atnešiau žinutę apie tavo Instinktą, – piktai pasakė Instinktas.
– Apie ką tokį, apie mano inkstą? – nenugirdo Liūtas. Matyt, jam vis dar niežėjo ausį, kurią pakuteno saulės spindulys. – Aš neturiu inksto. Aš medinis.
Rrrrr, – suurzgė Instinktas. Jam nepatiko, kai jį painiodavo su inkstu, tuo nekilmingu šlapimo valytoju.
– Oi, čia aš urzgiu ar tu urzgi? – sutrikęs paklausė Liūtas. Jis ir šiaip buvo gal ne pats gudriausias iš žvėrių, o rytą, kamuojamam klausimo, kaip susigrąžinti savo miegus, jam apskritai buvo sunku mąstyti.
– Aš urzgiu, – atkirto Instinktas. – Esu tavo Instinktas, esu tavyje. Tad galima sakyti, kad čia tu urzgi.
Liūtas nelabai suprato, nei kaip gali būti, kad urzgia ne jis, bet urzgia jis, nei kas tas Instinktas, nei kodėl jis lindi jame. O kai nesupranti, tada klausi. Tad Liūtas paklausė:
– O kas yra In-stink-tas? Ir kaip tu manyje atsidūrei?
– O, Instinktas – tai tas kas kiekvieną žvėrį padaro tikru žvėrimi. Liūtą – tikru liūtu, dramblį – tikru drambliu, krokodilą – tikru krokodilu, beždžionę – tikra... – Instinktas suabejojo, ar pajėgtų padaryti tikrą žvėrį iš kiekvienos beždžionės. Juk jos tokios panašios į žmones.
– Oho, tai bent, – susižavėjo Liūtas. Kuris gi medinis liūtas nėra svajojęs tapti tikru žvėrimi! – Ar gali ir iš medinio liūto padaryti tikrą žvėrį?
– Kad ir iš popierinio! – išdidžiai patvirtino Instinktas. Jis labai pasitikėjo savimi.
– Ar man skaudės? – staiga susirūpino medinis Liūtas. Skausmo jis labai bijojo. Kartą matė, kaip Anetė verkė iš skausmo, kai prisispaudė durimis pirštą. Pats medinis Liūtas skausmo niekada nebuvo patyręs ir nežinojo, kaip yra, kai skauda, bet turbūt dėl to jo bijojo dar labiau.
– Ne, ką tu. Tau neskaudės nė trupučio. Nebent truputį sąžinė pagrauš. Bet ir ji susitaikys.
Liūtas užpakaline kaire koja pasikasė dešinį paausį. Sąžinės jis bijojo mažiau nei skausmo. Be to, jei ji grauš ne jį, o Truputį, tai ko jam bijoti? Tiesą sakant, jis manė, kad Sąžinės apskritai neturi. Bent jau taip jam kartą pasakė Senoji Antilopė, kai jis dūkdamas nugvelbė ir paslėpė adatinės pagalvėlę, ant kurios Antilopė mėgo snūduriuoti po pietų, nes, kaip pati sakydavo, pagalvėlės šilkas jai priminė savanų žolynus.
– Na, gerai, ką turiu daryti? – galiausiai apsisprendė Liūtas.
– Pirmiausia turi žvėrį išlaisvinti savyje, – užtikrintai pareiškė Instinktas. – Suriaumok kaip tikras žvėrių karalius.
– Šitai tai aš moku, – patenkintas pasakė Liūtas. Jis atsistojo, palčiai išsižergė, išpūtė krūtinę ir suriaumojo: „Miau“ – tokiu plonyčiu balseliu kaip kačiuko. Kitaip nemokėjo. – Na, kaip? – paklausė Instinkto.
– Įspūdiiinga, – ironiškai atsakė Instinktas, o pas pagalvojo, kad tokio apgailėtino liūto riaumojimo kaip gyvas nėra girdėjęs. Bet garsiai to nepasakė. – Gerai, su riaumojimu viskas aišku. Liūtas Karalius iš tavęs neišeis. Mėginsim tavyje pažadinti medžiotojo Instinktą. Dabar medžiosime.
– O kokius medžius žiosime? Pas mus namie nėra medžių. Tik mediniai baldai ir mediniai žvėrys.
Instinktas atsiduso. Tokio paiko liūto jam dar nebuvo tekę sutikti. Tiesą sakant, jam dar apskritai nebuvo tekę sutikti medinio liūto.
– Nežiosime mes jokių medžių, – irzliai suniurnėjo Instinktas. – Nors, jei nėra kitokių žvėrių, tiks ir mediniai.
Instinktas apsidairė aplink.
– Štai, matai ant palangės stovi Raganosis? Prisėlink ir stverk jį už kojos.
Liūtas pažvelgė viršun. Rytais Raganosis keldavosi pats pirmas ir skubėdavo ant palangės, kur laukdavo savo draugo Vabalo Raganosio. Kartais Vabalas neatskrisdavo, bet Raganosiui buvo smagu stovėti ant palangės, žvelgti į mėlyną dangų ir laukti draugo. Ir dabar jis stovėjo ant palangės ir užsisvajojęs žvelgė į tolį, tikėdamasis, kad iš ten tuoj pasirodys jo draugas.
– Tai kad jis ne me... – Liūtas norėjo pasakyti, kad Raganosis – ne medinis, o akmeninis, tačiau Instinktas jį šiurkščiai pertraukė.
– Nesiginčyk. Klausyk savo Instinkto. Jis geriau žino, ką turi daryti tikras žvėris.
Liūtas atsiduso. Jis nemėgo ginčų. O prieštarauti savam Instinktui jam apskritai atrodė nepadoru. Nieko nesakęs jis tyliai pasieniu nuslinko prie lango. Užšoko ant po langu stovėjusios kėdės, tada kabindamasis į užuolaidą vargais ne galais užsiropštė ant palangės ir nusėlino prie Raganosio. Šis užsisvajojęs Liūto nepastebėjo.
– Drąsiau, drąsiau, pulk, – ragino Instinktas Liūtą.
Liūtas šuoliais pasileido prie Raganosio. Jo medinės letenos kaip plaktukai kaukšėjo į medinę palangę. Neišgirsti buvo neįmanoma, net užsisvajojus. Raganosis krūptelėjo, skubiai susivyniojo savo svajas ir atsisuko. Pamatęs atšuoliuojantį Liūtą, pamanė, kad šis sumanė pažaisti. Kartais su kitais žvėryno gyventojais jie taip žaisdavo: įsibėgėdavo ir trenkdavosi vienas į kitą. Tada klausydavo, kuris gražiau skamba ir gražiausiai skambėjusį paskelbdavo nugalėtoju. Raganosis dar niekada nebuvo laimėjęs šiuose žaidimuose. Tačiau mielai  juose dalyvaudavo kaip ir kiti žvėrys. Tik Žirafa šiuose žaidimuose nedalyvaudavo niekada. Ji ir taip žinojo, kad skamba gražiausiai.
Taigi, išvydęs atbėgantį Liūtą, Raganosis atsigręžė į jį užpakaliu, įsirėžė į palangę visom keturiom akmeninėm kojom ir pasiruošė susidūrimui. Mieliau būtų atsisukęs priekiu, bet žinojo, kad nė vienas žvėris nenorėjo su juo susidurti kaktomuša, nes bijojo jo rago. Ai, tebūnie užpakalis, juk ir užpakalis gali gražiai skambėti.
Tačiau atšuoliavęs Liūtas, užuot trinktelėjęs kakta raganosiui į sėdmenis, netikėtai stvėrė jį už akmeninės kojos. Stvėrė ir ir išsilaužė medinį dantį.
– Ui ui, – sudejavo Liūtas, prie savo kojų pamatęs nediduką medžio gabalėlį. – Mano mėgstamiausias dantis. Kaip gaila, – ir Liūtas pravirko krokodilo ašaromis.
Iš pradžių Raganosis sutriko, paskui pyktelėjo, bet, kai atsigręžęs išvydo raudantį bičiulį, susigraudino.
– Kas tau nutiko? Kodėl susigalvojai kandžiotis? – paklausė.
– Mes-mes, – kukčiodamas sulemeno Liūtas, – me-me-džiojam, ža-ža-dinam žvė-žvėrį ma-ma-nyje.
– Žvėrį tavyje? Žadinat? – nesuprato Raganosis. – Ir kas tie mes? Aš čia matau tik vieną paiką Liūtą.
– Aš ir mano Instinktas. Jis manyje pabudo ir nori pažadinti manyje kitus: Karalių, Medžiotoją, Žvėrį. Instinkte, ar taip? – nebūdamas tikras, dėl to, ką sako, kreipėsi Liūtas į Instinktą. Šis neatsakė. Gal susigėdo?
– Instinktas pabudo tavyje? – nepatikėjo Raganosis. Priėjęs prie Liūto savo akmeniniu ragu bakstelėjo jam į šoną. Dunkst dusliai suskambo šonas.
– Nieko. Dunkst, kaip visada. Ar tu tikras, kad tau neprisisapnavo?
– Ne, ką tu. Aš pabudau, pasirąžiau, nusižiovavau ir tada išgirdau savyje Instinkto balsą. Pradžioj jis liepė man riaumoti, va taip: miaaau, – Liūtas parodė Raganosiui, kaip riaumojo. O tada ėmė manyje žadinti medžiotoją ir liepė pult ir kąst tau į koją. Ui ui, – vėl ėmė dejuoti Liūtas, prisiminęs savo išlaužtą dantį.
Raganosis trumpam susimąstė.
– Hm, panašu į ligą. Gal vakar, gaudydamas muses, pasigavai ir kokį instinktaligės virusą? Reikia parodyti tavo ligą Anetei. Ji žinos, kaip tave gydyti. Eime pas ją, – paragino Raganosis. – Ir savo danties nepamiršk. Tikiuosi, Anetė mokės jį įklijuoti.
Raganosis apsigręžė ir ryžtingai nužingsniavo palange pas Anetę, kuri saldžiai rąžėsi lovoje. Liūtas klusniai nusekė iš paskos.
Akmeniniam Raganosiui nebuvo lengva nusiropšti nuo palangės. Laimei, Anetės lova stovėjo beveik po pačiu langu ir įsibėgėjęs Raganosis stryktelėjo tiesiai ant antklodės prie Anetės kojų. Greta šlumštelėjo nelaimingas Liūtas.
– Ir kas gi čia mane aplankė! Labas rytas! – džiugiai pasveikino netikėtus lankytojus Anetė. Jai patiko rytais sveikintis su savo žvėreliais. Išvydusi du susirūpinusius snukučius Anetė surimtėjo.
– Kas gi jums nutiko? Na, klokit.
Liūtas jau buvo bečiumpąs ir betempiąs nuo mergaitės antklodę, bet, niuktelėtas į šoną Raganosio, susiprato. Vienas per kitą abu ėmė Anetei pasakoti apie Liūto viduje įsitaisiusį Instinktą – gal vidinį balsą, o gal virusą, kuris liepia jam urgzti, „Miau – va taip“, – parodė Liūtas, ir kandžioti akmeniniam Raganosiui koją, „Va taip“, – parodė Raganosis į išlaužtą Liūto dantį.
– Reikalas rimtas. Akivaizdu, kad tai liga, – nusprendė Anetė. Ji nežinojo, kas tas Instinktas, niekada su juo nebuvo susidūrusi ir nusprendė, kad vėliau reikės išsiklausinėti apie Instinktą mamos. Bet tai gali palaukti, o Liūtą reikia gydyti nedelsiant. O geriausias Anetės žinomas vaistas – pienas su medumi.
– Tuoj paprašysiu mamos, kad tau pašildytų pieno su medumi. Išgersi, užmigsi, o kai atsibusi, tavęs nebekamuos jokie instinktai, – pažadėjo Anetė Liūtui.
Paprašyta mama pašildė pieno, įmaišė šaukštelį medaus ir pripylusi į mažutį dubenėlį pastatė priešais Liūtą.
– Gerk, Liūte. Nė nepajusi, kaip pasveiksi.
Gerti pieno Liūtas nemokėjo. Mediniai liūtai negeria pieno. Juoba su medumi. Vis dėlto jis kaip tikras Liūtas įmerkė savo medinį snukutį į dubenėlį ir ilgai taip stovėjo. Pieno šiluma nutekėjo per visą jo medinį kūną. Užjutę šilumą sugrįžo ir išsilakstę Liūto miegai. Net pats mažiausias, mylimiausias miegelis, kuris slėpėsi po kilimu. Liūto akys pradėjo markstytis, galva nusviro. Anetė suvyniojo Liūtą į minkštą šaliką ir nunešus paguldė į savo lovą. Liūtas užmigo.
Pabudo tik vakare. Kambary tvyrojo prieblanda. Ant lovos krašto sėdėjo Anetė, o ant antklodės susispietę gulėjo, sėdėjo, tupėjo, stovėjo visi Anetės žvėryno gyventojai: Dramblys, Žirafa, Raganosis, Begemotas, beždžionės ir kiti. Niekas nekalbėjo. Visi laukė Liūto pabundant. Žaisliniams žvėrims rūpėjo, ar jų bičiulis pagijo nuo paslaptingos ligos, vardu Instinktas.
Liūtas suniurzgė, timptelėjo vieną koją, truktelėjo kitą, pasirąžė, nusižiovavo – kaip visada nubudęs.  Tada įsiklausė į savo vidų, ar kas nebeldžia. Tylu. Turbūt Instinktas užmigo kartu su Liūtu ir dabar nusprendė nepabusti. Gal suprato, kad mediniame Liūte žvėries geriau nežadinti. Tegu lieka paprastu mediniu Liūtu. Beje, ne tokiu ir paprastu – žaidžiančiu, kalbančiu, svajojančiu, turinčiu draugų. Gal net tikresniu už tikrus žvėris. Kam jam dar žvėris viduje! Tegu sau miega. Nežadinkim jo.