Scenarijus

Viskas nuolat kartojas ir uždanga leidžias ir kyla
ir iškvėpus kaip dūmus tave man krūtinė įdumba
kada vėjy drabužiai lig pat paryčių šoka rumbą
kūnai bando panirti į visišką tamsą ir tylą

bet vėl viskas kartojas puodelis kavos nikotinas
ratilai po akim aplinkiniams išduos miego trūkumą
įvyniota į naktį suktinė gyvenimo rūkoma
ir vėl mesti žadi ir kartoji kad šis paskutinis

tavo kartas kai leidi silpnybėms ir vėl nugalėti
kai mintis gesini po padu bet naujas vėl užvaldo
pragaištinga jėga ir nepadeda mantros ir maldos
ir delnai suglausti bet sudiržę gelsvi ir skylėti

tu žinai kas nutinka lėlėms atsileidus virvelėms
po spektaklio kada visą laiką konvulsijos tampo
atsilupus žievė smegenų lig paties hipokampo
kada vėtros ir vėlės į atlapus kimba ir velias

atsirišęs liežuvis klausos nepasiekiantys žodžiai
tuščioje ertmėje kitų rankų vis ieškančios rankos
kada plaukiantys sieliai per dangų į atramas trankos
kaip sulėtintas filmas kartojas ilgai ir nuobodžiai

tavo sapno scenarijus numeris dvidešimt vienas 
jau suplėšytas skiautėmis greit išsibarsto aplinkui
susimazgiusios virvės neleidžia lėlių šeimininkui
vėl priversti tave kilt iš miego ir lipti ant scenos