srautu.

jogoje
lūžtu kai užmini nematomą
mano paties nepripažįstamą
vietą kažkur giliai po gotikinio
stiliaus gruodo išskaptuotais 
šonkauliais
ten kur turėtų būti vasara
visad esi tu praeities darganų
šmėkla bandau save suvaidinti
prieš tuos kuriuos myliu
kad kiti galėtų pasiklysti
pūgoje
pėdsakais pasikliaudamas
tik gamtos kompasu - šiaurine
po truputį skinuosi kelią prie
tyriausio šaltinio kur paviršiuje
ganosi debesys ir mano žvilgsnis
susigūžiu
vis klausdamas kada tas šaltis
pasitrauks iš manęs nes tavo
pirštai panašūs į mano sudūžimus
kiekvieną kartą kai prisiliečiu
vis prie kitos moters jų akyse
tu
įskaitau tai kaip brailio raštą
esu aklas nes tu sunaikinai mano
regėjimus savo tyla mane hipnotizuoji
o aš vis traukiu iš skrybėlės visa tai
ko niekada nebus žinodmas jog
laikas
paleisti nes nepaleisti dalykai
susispiečia aplink degantį laužą
ir laiko tavo vidų stiklinėje dėželėje
iš kurios matosi kelias tačiau niekada
negali išeiti gali tik pasprukti
sapnais
tą ir darau verčiau košmarai nei
tavo apsimetėliškas veidas geriau
lėta mirtis išprotėjant kai neatsimeni
nei šiandien nei vakar nei vienui viena
mintis jog kažkur daliniesi manimi su kitais