Du metrai po žeme

Veikia

RUDUO  - liesas išblyškęs vaikinukas
VASARA – žavinga mergina ilgais plaukais
BALSAS - tik girdimas, bet nematomas


Priekyje matosi kelias, ir šaligatvis. Už jų tvorelė, už kurios auga ąžuolas. Matosi keli kapinių paminklai. Tolumoje pastatas – gimdymo namai.
Iš dešinės įeina vaikinas ir atsigula po medžiu.

RUDUO: Juk naktis tokia paprasta, kad mes čia leistume dienas, akimirkas kalbėdami vienas su kitu, tik žiūrėdami i danguje parašytas raides. O juk galėčiau tau parašyti laišką ant sniego. Ir tiesiog laukti tavo atsakymo, kurio galbūt niekada, niekada nesulaukčiau. Nes pavasaris ištirpdintu ta sniegą ir mano laiškas dingtų. Galėčiau nuskinti žvaigždes, bet tada naktis taptų niūri. Galėčiau pakviesti mėnulį nušviesti mums kelią, vienas pas kita ir vis tiek mes nesusitiktume. Tiesiog kartais lengva kalbėti, bet tai tik žodžiai, o tyla būna iškalbingesnė už mus...
(Įeina mergina ir atsisėda kitoje medžio pusėja, vienas kito nepastebėdami)
VASARA: Ar tiki kad kartais nutinka taip kad žmogus nebegali kalbėti ir ima dainuoti jausmais... Juk galėjo nutikti taip, kad kol aš kalbėjau, o tu klausei, mes pradėjome jausti...
(Vaikinas suklus, bet pagalvoja, kad jo fantazijos su juo kalba)
RUDUO: Dainuoti jausmais, taip kaip paukščiai gieda savo giesmes. Taip kaip vėjas glamonėja savo garsu medžius. Jausti kaip plaka širdys skiriamos atstumo. Jausti vienas kita, nors esame atskirti erdvės ir laiko. Jausti kaip slenka minutės, taip lėtai, kaip niekada neslinko, tiesiog jausti vienas kita ir suprasti, kad nesame kartu.
(Mergina tarsi nepastebi, kad balsas tikras.)
VASARA: Bet sielos jaučia viena kita. Jos žino kaip rasti tą kelią. Nors kūnai atskirti, bet sielos yra viename kame kas sukelia geriausius jausmus.
RUDUO: Tiesiog sėdime skirtinguose pasaulio kampuose, pasiklydę tarp aibės minčių matricų ir nejaučiame, vienas kito kvėpavimo.
VASARA: Gal saulė žiemą, gal lietus sausroje, mes nesam dviese, mes esame visuma.
RUDUO: Mes esame visuma to pavydaus Dievo. Ir kaip žiauru tai suprasti,
kad jis yra pavydus. Geriau aš buvau miręs tūkstančius kartų, nei tai žinočiau.
VASARA: Mes krentam aukštyn ir kartu kylam žemyn.
RUDUO: Mes esame pragare, nes esame taip toli.
VASARA: Ten kur aplink ratu einantis draugiškas stikliukas, lyg dozė nuodų.
RUDUO: O kartu tai tik taškas kuris mus skiria.
VASARA: Su geriausiais linkėjimais.
RUDUO: Išgerkime nuodų.
VASARA: Nematomi siūlai apraizgo sielas ir tempia jas į pragarą.
RUDUO: Su prakeiksmo šūksniu meilei...
VASARA: Nes jos kol kas yra atskiros...
RUDUO: Ir durklas lai stringa tarp šonkaulių, praskirdamas širdy i viena dalį... Tam, kad vėl galėčiau pamilti, tą ašarą nubėgančią skruostu... Kurią sukelia neviltis, kad tu esi toli.
VASARA: Bet skausmo mes nejaučiam mes skęstam... kame skęstam?...
RUDUO: Ir skęstame ežere supiltame iš žmonių skausmo. Iš jų ašarų
VASARA: Kažkokioj erdvėje, kur didelis vėjas, kur mes skrendam su paukščiais.
RUDUO: Ir nubėgančias sielas, mes palydime akimis. Jos sunešė mums nelaimes.
VASARA:  Aš nekenčiu melo, aš nekenčiu veidmainiavimo... Nenoriu to pamatyti tavo veide..
RUDUO: Tu nekenti manęs, nes esu beveidis...
VASARA: Mes skęstam ir niekas negali padėti... Gilu...
RUDUO: Pasislėpęs erdvėje ir einantis į tave. Galbūt jau išeinantis tuo nutiestu raudonu kilimu, kurį patiesei norėdama manęs sulaukti...
Du metrai po žeme...
VASARA: Du metrai po žeme ąžuolinis karstas... Atsigulk šalia manęs ir mes visą laiką jausime pilnatve...
RUDUO: Virš kur auga ąžuolas. Atsikelk ir eime... Palikdami tą kapą savo minčių...
VASARA: Atsigulk šalia, kur mus jau spaudžia betono luitas...
RUDUO: Juodų minčių betonini luitą. Bandau jį gramdyti,  kad pakelčiau tave iš tenai. (Vaikinas žvelgia į gatvę)
VASARA: Juk šalia Rasų kapinių, gimdymo namuose, jau laikas gerti raibuliuojantį skysti...
RUDUO: Duok ranką... Aš ištrauksiu tave iš sieros rūgšties. (Ištiesia ranką, tarsi bandydamas kažką paimti)
VASARA: Pasiimk mane... Jei tau manęs reikia...
RUDUO: Ir kopos supiltos vaiku
VASARA: Mes galim nutraukti tuos siūlus rišančius lyg sąsaja su žeme... su kapu... Su karstu, kurio nekenčiu, nes jis yra melas.
RUDUO: Eime kartu į tą jūrą, kurioje kalba žuvys. Aš atsisėdu ir žiūriu į tave. Tavo mintys... Tavo aistra... Tu nustelbi visus pasaulio stebuklus... Tu tokia galinga tarsi piramidė, o kartu tokia paprasta, kuriai nerandu paprsčiausio žodžio.
VASARA: Mes jau viršuje. Mes aukštai, kur mūsų niekas nepasiekia. Mūsų sielos pagaliau susitiko. (Šiek tiek pakyla, tarsi ruoštųsi skrydžiui)
RUDUO: Tu melas... Aistra... Apgaulė... Ir meilė...
VASARA: Jos susitiko...
RUDUO: Bet tu taip toli...
VASARA: Mūsų jausmai susipynė...
RUDUO: Nors ir kartu arti...
VASARA: Ko nori tu? Ko nori? Pasakyk? Ir aš tau tai duosiu...
RUDUO: Ir tavo prisilietimas degina kaip pragaro ugnis. Ne! Neliesk manęs. Nereikia. Aš noriu mirti. Noriu nepajusti meilės. Ji per skaudi, o tu per arti, kad jos nepajusčiau... Išeik, prašau išeik ir neatsigręsk
VASARA: Nebėk nuo meilės, nes jos reikia tau daugiau...
RUDUO: Nusinešdama mano siela, lai lieku aš paprastu tik kūnu...
VASARA: Tu užmušei laika... Svajones... Tu nusviedei mane i prarają...
RUDUO: Aš statula... Bejausme... Tu pavogei mano sielą... Tu ją paėmei į saują ir pasakei kad priglausi savo širdyje...
VASARA: Abejingumo...  Paniekos... Nemokėjimo mylėti... Tu esi paukštis uždarytas tamsos narve. Tu bijai!
RUDUO: Aš bijau suklupti po tavo kojomis...
VASARA: Aš nekenčiu tavęs!
RUDUO: Aš bijau tave pamilti...
VASARA: Tu esi niekšas! Tu nesupranti mano jausmų...
RUDUO: Taip kaip nekenčiau iki šiol šio jausmo...
VASARA: Tu atstumi mane... Kodėl tu negali manyje rasti užuojautos?..
RUDUO: Aš atstumsiu tave, dėlto, kad bijau neturėti...
VASARA: Aš tik mylėti tave noriu, Mažyti... Aš noriu tave mylėti. Tik mylėti...
RUDUO: Aš bijau.
VASARA: Pajausti nirvana...
RUDUO: Bijau tave įsileisti į savo širdį, nes skausmą aš tau tik atneščiau.
VASARA: Mylėk mane ir aš tau parodysiu kas yra dangus...
RUDUO: Aš žiaurus ir negailestingas, ir menkas, kaip tas vabaliukas ropojantis ant mirusio mano kūno gulinčio prie ąžuolo...
VASARA: Tu jau mane įskaudinai... Tu atėmei iš manęs laiką. Tu akimis mane nurenginėji, bet manęs nemyli...
RUDUO: Nenoriu atimti meilės iš tavęs...
VASARA: Aš nekenčiu meilės, nes ji skaudi...
RUDUO: Nemylėk mane...
VASARA: Lyg Liuciferio bučinys..
RUDUO: Atstumk mane...
VASARA: Aš noriu, kad mane paliestum...
RUDUO: Nukirsk mano meile budelio kirviu...
VASARA: Noriu pajusti tavo plaukus prie savo akių...
RUDUO: Baik... Nekalbėk taip... Tu tarsi skverbiesi į mane... Į mano sąmonę. Tu nepalieki manęs...
VASARA: Mane jaudina skausmas... panieka...
RUDUO: Nes aš tave per daug ... to jausmo aš neišdrįstu pasakyti...
VASARA: Man patinka amžinoji kančia. Aš ją dievinu. Pasakyk man...
RUDUO: Pasakyti?
VASARA: Tai tarsi vynas svaiginantis mano protą...
RUDUO: Meilės nėra, nors ją jaučiu...
VASARA: Tavo žodžiai...
RUDUO: Kad protas mirė...
VASARA: Prikelia mane vėl gyventi...
RUDUO: O kūnas vaikšto kaip zombis.
VASARA: Nebijok manęs...
RUDUO: Bet mintys vien tik apie tave... Ir žvaigždės primena tave.
VASARA: Juk aš vienintelė tau tik tai galiu suteikt.
RUDUO: ... ir kvapas gamtos šneka apie tave, tik tave. Negaliu...
VASARA: Nors tu manęs nematei, bet visa laika jautei mano esybę.
RUDUO: Būt tūkstančių aistrų sudegintas, nors jų per mažai apibudinti šį jausmą,
kurį jaučiu tau....
VASARA: Sapnuodavai mane beveide naktimis ir dėl minčių apie mane, tu negali užmigti. Apkabink mane aš nebetelpu savo sieloje... Parodyk man savo jausmą, deginanti lyg ugnis..
RUDUO: Tu atėmei rankas, nes norėjai jausti jas visada šalia savęs. Tu atėmei akis,
nes negalėjai atitraukti savo žvilgsnio nuo jų. Tu atėmei ir kojas, kad negalėčiau nuo tavęs pabėgti. Bet širdies tu negalėjai atimti, nes tada nebūtų meilės tau....
(Įsivyrauja tyla, mergina pakyla ir išeina. Šiek tiek pasėdėjas vaikinas pakyla apeina, medį ir vėl atsisėda. Po kiek laiko pasirodo mergina nešima taurės gėrimo.)
VASARA: Pamilk mane! Arba manęs lauks ąžuolinis karstas, dviejų metrų gylyje. Padėk, nes  aš  nebenoriu gerti starkos su kola. Nuo alaus ir degtines man darosi bloga.
RUDUO: Dabar turiu aš širdį, bet negaliu ateiti pas tave, nes kojų neturiu. O jei ir turėčiau - nerasčiau kelio pas tave. Nes akis juk tu atėmei. Jei jas turėčiau - aš ateičiau, bet negalėčiau apkabinti, nes rankas, ir tas atėmei...
VASARA: Nenoriu, kad tvieskiančių lempų šviesoj, man pasakytų jog aš miriau, nes tu manęs nemyli... nemylėjai! Kad tau manęs nereikėjo!
RUDUO: Sunkiausia man pakilti, iš to kapo po ąžuolo šaknimis.
VASARA: Nenoriu supūti karste..
RUDUO: Per sunki žemė mane slegia.
VASARA: Celofaninėj jūroj aš plaukiu...
RUDUO: Aš miręs jau seniai...
VASARA: Kur keistas kvapas tvyro...
RUDUO: Norėjau tave apkabinti ir pabučiuoti, bet žemė prislėgusi mane nepaleido.
VASARA: ... kur rankos paliečia smėlį...
RUDUO: Ir mintys liko apie tave...
VASARA: ... kur vanduo mane neša gilyn...
RUDUO: Ateik!..
VASARA: .. Ir vėl gilyn...
RUDUO: Paliesk tą žemę, kuri slegia mane...
VASARA: Nekenčiu gylio...
RUDUO: Ir tu suprasi, kad toj vietoje žemė šilta ir tvinkčioja mano krauju, išlietu dėl tavęs...
VASARA: Bet man reikia tavęs, Niekše! Negi tu nesupranti? Aš tik dėl tavęs gyvenu!.. Tik dėl tavęs... Mylėk mane! Praaaaaaaaaaaašau!.. Aš dūstu... (Mergina išbėga... neišgirsdama vaikino paskutinių žodžių)
RUDUO: Ar galima pamilti per prievarta? Net mylinti žmogų? Ar prisimeni ta dainą? Bet aš myliu... Tiesiog myliu tave... (Vaikinas pakyla ir išeina)
(Scenoje pasirodo mergina, atrodanti tarsi šmėkla)
VASARA: Aš miriau... Mane palaidojo šalia gimdymo namų... Daktarai prieš mirti man sakė, kad kažką girdėjo sakant, jog man kažką jaučia, bet to neužteko... Aš miriau...
(Vaikinas ateina nešimas vienoje rankoje gėlių, kitoje kūdykio...)
RUDUO: Atnešiau tau gėlių. Nes tu įsikūnijai mano dukroje ir jos akys tokios kaip tavo... Ir rankos... Ir lupos... Ak kaip ji primena tave...
VASARA: Bet tu manęs nemylėjai!
RUDUO: Ir meilę, kurią būčiau skyręs tau, atiduosiu jai! Nes ji man vienintelė dukra. Žmogus primenantis tave.
VASARA: Bet jos tu man neskyrei. Dėl to aš tavęs nekenčiu! Tu pardavei mano sielą...
RUDUO: Ji vienintelė kuri primins tyra meilę tau...
VASARA: ... todėl niekada nebusi laimingas...
RUDUO: Tiesiog nemokėjau išsaugoti tave.. Todėl pažadu tau Perkūno vardu, Neptūno galia, kad dukra bus mylima, taip kaip tu mylėjai mane!
VASARA: Tu nemylėjai ir nemylėsi savo dukros motinis! Nebent - ji tai aš?!.. Bet tu to nenori.. Niekše...
RUDUO: Taip kaip aš norėjau mylėti tave, mano dukros motina...
VASARA: Bet nemylėjai!
RUDUO: Bet baimė privertė pabėgti. Ir būti nekenčiamu tavęs...
VASARA: Nedrįsk man šitų žodžių sakyti!
RUDUO: O juk aš tave mylėjau...
VASARA: Aš tau draudžiu!
RUDUO: Mylėjau!..
VASARA: Per vėlu
RUDUO: Mylėjau...
VASARA: Kentėk dabar!..
RUDUO: Mylėjau...
VASARA: Blaškykis!..
RUDUO: Ir kartosiu tai tūkstantį kartu...
VASARA: Aš miriau...
RUDUO: Aš tave mylėjau... (Vaikinas išsitraukia peilį)
VASARA: O taip norėjau egzistuoti ir kilti žemyn...
RUDUO: Taip kaip nemylėjau nieko pasaulyje. Taip kaip degė saulė. Taip kaip žvaigždės šildė. Aš mylėjau... tą žemę, ant kurios tu vaikščiojai...
VASARA: Ar myli dabar?..
RUDUO: Aš mylėjau tuos debesis į kuriuos žiūrėjai... Aš mylėjau!... Myliu!.. Ir mylėsiu!..  Mylėsiu... Taip tyrai,  kaip šaltinėlis ištrykšta iš žemės... MYLĖSIU...
(Su paskutiniu mylėsiu, peilis iškrenta iš rankų.)
BALSAS: Jis turėjo numirti pasiimdamas dukra su savimi, bet neišdrįso pas ją nueiti, nes žinojo, kad yra nenusipelnęs jos meilės...