Atrasti pamesti užrašai

Aš esu  nuo Dievo! Tik šiandien tą supratau. Viskas rodo, kad aš esu Vietininkas. Jėzus yra mano brolis. Na, aš suprantu, kad mes nesame pametinukai. Bet vis tiek broliai. Gal jam ne viskas pavyko: žmonės kaip pykosi ligi jo, taip ir toliau nesutaria. Ir dėl to ponas Dievas pasigimdė antrą vaikį - mane, tikėdamasis, kad aš išgelbėsiu žmoniją nuo beprasmio savęs žudymosi.
O gal ir ne dėlto jis mane čia atsiuntė. Tiesą sakant, aš dar nežinau tikros savo paskirties Žemėje, bet kad ne šiaip aš į ją papuoliau, tai faktas. Instrukcijas gal man perduos vėliau. Gal ateis koks ryšininkas, sakysim, o gal tiesiog pašto dėžutėje vieną rytą rasiu voką, kuriame Dievo viskas bus surašyta, ką turiu daryti, su kuo susitikti, ką galiu pasitelkti į pagalbą užduoties vykdymui ir pan.
Na, ko aš tikrai nekviesiu, tai tą aš jau dabar aiškiai žinau. Net jei Dievas Tėvas primygtinai siūlytų, rekomenduotų - atsisakyčiau. Atsisakyčiau būti vienoje komandoje su Eriku, tai tikrai. Ne, ne todėl, kad  šiandien jis man iš panosės nuvedė mergičką, kuri, aiškiai matė, man labai patiko ir kurią ruošiausi dar po kokių keturių šokių iškviesti. Žinia, dabar niekšelis jau turbūt kur nors linksminasi su ta laibakoje, echhh... negaliu, net silpna ūmai pasidarė, kai apie juodu pagalvojau.
Ir jį, tokį ištvirkėlį į rimtą darbą? Cha, dūdelė, kaip rusai sako, neišdegs.
Aš žinau, kaip jis maldaus, prašys, siūlys savo niekingą pagalbą, jei tik sužinos, kad aš esu ypatingas ir atlieku ypatingą misiją šioje Žemėje. Ne, aš būsiu nepermaldaujamas. Ne iš keršto, gink Dieve, aš aukščiau tokių niekingų jausmų. Tiesiog žinau, kad negalėsiu juo pasitikėti taip, kaip savimi, ir kad bet kuriuo momentu, gal net lemiamu operacijos momentu, jis gali viską palikti, mesti likimo valiai ir nulėkti paskui kurią nors mikliauodegę mergšytę. Paleistuvis. Kertu lažybų, kad jis net nepastebėjo, kada aš išėjau iš klubo, nors aš visaip ir stengiausi patekti į jo akiratį, bet, deja, jo akiratis šį vakarą buvo labai susiaurėjęs iki tos pasileidėlės iškirptės bliuzelėje ir nieku gyvu negalėjo prasiplėsti į jį supantį pasaulį. Brr...
Ir tada, taip būtent tada aš supratau, o gal net išgirdau balsą iš aukščiau arba gal viduj, kažkur prie žarnyno gal nuskambėjo balsas, kuris, žinoma, kalbėjo lotyniškai, taip kaip priimta, kalbėjo, kad mano paskirtis yra aukštesnė (nors greičiausiai tai buvo visgi ne balsas, nes ką aš tokiame triukšme galėjau išgirst, o jei ir būčiau ką nugirdęs, tai dar neaišku, ar tikrai paraidžiui būčiau visą tekstą priėmęs; gal tiesiog atėjo į sąmonę toks suvokimas, atsiuntė man į smegenis tokį tekstą Aukštesnioji jėga, Dievas; būtent, taip ir buvo), nei trainiojimasis klubuose paskui trumpus sijonus. Kiekvienam savo. Taip, daugumai to reikia ir aš neginčiju, ką gi, tegul, tegul sau tvirkinasi. Supras kada nors, bet bus vėlu, sužinos, ką įskaudino, ką užgavo, pamiršo, bet bus po laiko. Reikės atsakyti visu rimtumu už savo aklumą.
Na, dabar jau kiek apsiraminus, ramiai pagalvojus, gal aš ... gal ir ne visai nuo Dievo? Reikia paskambinti Erikui, pasiklausti, ar nieko šiandien nematė virš mano galvos?
                        Autorius nežinomas