Kelionė po Savęsp (7)

Pats sau priežastis

O aš maniau,
kad man nereikia būti,
kad saulė patekėtų pagal savo laiką
kad nuo žvaigždės Aušrinės lig Vakarės
gyvenimai ir be manęs
gebėtų kuistis 

O aš maniau,
kad toks visatoj mažas,
sau būti didesniu nemoku
bet, – o! kaip miela sužinoti,
kaip gera ir gražu,
kad tai, kuo šitaip džiūgauja siela
aš pats sau priežastis esu.

Jaučiau, kad netikit. 
Ir aš, beje, neypatingai kaip.
Įsiterpiau į tylą ir girdžiu –
ne Biblija, bet poteriauja
sakytumei, iš tekstų jos:

Ten sustabdai karietą,
prisiklaupi ant kelių
ir iš rieškučių upės vandenį geri
Švarus kaip krištolas
Vargu, ar pamanytum,
kad jis Lietuvoje,
bet nearti.

– Tomai Vaisieta,  tu?

Arba -  antai! – žmogus.
Nors netikėk!
Su Vėlinių žvake
prie kapo jo
aš  pats stovėjęs jau ne kartą.
O čia jis jaunas, mielas ir šnekus,
o čia, karietą pasitikęs,
į savo  būstą kviečia nelauktus svečius,
prie vaišių stalo pasodina,
ir jam žinoti įdomu
kaip iš toli  atvykę,
Iš kokio krašto Lietuvos?

– Tomai Vaisieta – tu?

– Ko niurni, ko zyzi, vežėjau, – nepaskubėjo  atsiliepti Tomas. Regėjosi, kad sutrukdžiau, nes  buvo nepatenkintas, o aš  gerokai  nustebintas, kad va prie tokių „ popierių“ girdžiu ne bet ką, o  Tomą Vaisietą, tituluojama Dzūkijos karaliumi. Abu  patylėjome, bet  netrukus  girdžiu:
–  Klausyk.  Ir jūs visi klausykite ir mąstykite, kaip  anam žmogui, žiūrėdami jam į akis pasakysite, iš  kur ir ko atvažiavote. Vandens  atsigerti? Tiesiog iš  upės? Ežero? Tiesiog  iš savo rieškučių?
  – Nebuvau  tikras, kad  tai tu čia, Tomai. Nebūčiau  trukdęs.
  – Dabar tavęs vežėjau klausiu, ką pasakysi  anam žmogui, kokie reikalai verčia mus taip giliai per laiką atgal  su karieta važiuoti. Neginčiju, taip, botagas tave  puošia, jis tinka tau. O ketinimai? 
  – Manau, kad jie  būtent ir sutelkė tokį  karietos  ekipažą. To galėtum paklausti ir pats savęs. Ir  bent kurį. Kad ir amerikonę ponią Juliją Sinkis. Aš gi asmeniškai tikiu, kad  ekipažas pritinka  karietai,  panašiai kaip, pasak tavęs,  botagas jos vežėjui. Ačiū, Tomai, už taip pasakytus žodžius.
  – Ir vis dėlto, vežėjau, karieta,
  ir vis dėlto yra dalykų,
  kai nežinai tikėti jais ar – ne.
  – Tačiau kartu tai irgi poezija, Tomai. Ir tai  nuostabu.