Jau vakaras...

Jau vakaras
Ir prakuras
Paskleidžia židiny
Malonią šilumą, ir vasarą
Man primena jiji.

- Žiema?
- Žiema.
- Esi šalta
Ir snaigėm, ir ledais.
Labai džiugu, kad aplankai,
Nors tu viešnia reta. –

Prašau, žiemut, prie židinio
Prisėsti ir sušilt,
Vėliau lauke pasiausti
Ir mūsų nenuvilt. -

Sušalusiam po darbo
Žiemel, paspausk speigu,
Ir be didesnio vargo
Upes padenk ledu. -

Ir ką daryt, sakyki,
Kai stingstame medun?
  Ir be visokio trako
Žiema man taip atsako:

- Tu nedejuok, širdie,
Tuoj glauskis prie ugnies!
  Ir aš bylu į ugnį
Iš šąlančios širdies:

- Sušalusiam nuo vargo
Juk taip smagu, ugnie,
Ištiest virš tavęs ranką
Ir šilumą paliest. -

Ugnie, tu srūki man tarp pirštų,
Tu srūk man tarp minčių,
Ir jeigu kartais mirčiau
Srūk sieloj virš kančių.