Man tai buvo vėliau

Gelsta nuotraukos tylios, įvairios,
vis į laiką giliau
nusinešdamos atmintį gyvą...
Jau ir šimtmetis greitai nubus
kai iš lopšio į kelnes įkritęs
išėjau Vilniuje būti.

Apie atmintį šią gal geriau nekalbėti.
Ne todėl, kad skaudi
ir tokios atsiminti nenoriu –
Tarp Neries ir Taurakalnio
stovi mūro namai...
Dieve, laiminki juos –
įsikibęs į langą,
žiūrėjau į kalną
Ir karą mačiau.

O Nery – akmenėliai balti
iki šiol išprausti atminties,
iki šiol dar žinau
kaip pakėlęs nuo dugno
į burną dedu

Netikėsiu, kad nuotraukos atsimintų geriau,
kad raiškiau įrašytų peizažą
Karo Vilnius...
Jis man, kaip graži dovana,
o kad Jeruzalę šaudė sušaudė,
man tai buvo vėliau.