Ne staugti atėjo

Grįžtu atgal ir va, regisi, kad jau atsimenu, kaip įsišvietė kovo 10 d. Padeda ir užrašas „Ne staugti atėjo“. Pirmoje eilutėje klausiau: kur  būna Vaidinimas, kai atrodo, kad jo nėra? Klausiau savęs ir atrodė, kad nežinojau, kaip atsiliepti, nes per ilgą eilutę nusidriekė hmmmm...
  Trukteliu pečiais, dar vis nesuvokdamas, kad tai klausimas, kuris  pradėjo skaudžiai rūpėti ir kartu nesmagu jausti, kad nesinori, jog tai žinotų net artimiausia aplinka. Netgi Kandžius. Išskyrus lazdą, kurią įpratau vadinti mano dzievuliu, nieko taip meiliai daugiau nepaglostau, kaip jį. O pastaruoju laikui, žiū, kad mano pagarba Kandžiui aplenkia ir „mano dzievulį“ – su juo pabendraujame dažniu ir nuoširdžiau. Būna, kad ir ašarą pažibiname.
  Žinojau, kad Kandžius ruošiasi kelionei, bet jis vengė šnekėti apie ateitį, kurioje nebuvęs. Dar vis tikėjausi, kad jo ruoša užtruks.
  – O kur Vaidinimas? – ir tą kartą įprastai paklausė Kandžius, bet neįprastai teikė žinią: ar žinai, dzieduli, kad kai regisi, jog Vaidinimo čia nėra, jis tuo laiku būna bažnyčioje.
  – Vaidinimas? Bažnyčioje? Labiau įtikėtina, jei pasakytum, kad, ačiū Die, pagaliau ir Vaidinimas sužinojo, kur yra Vilniuje arkikatedra.
  – Nu jo! – nebuvo  nuolankus Kandžius, o neužtrukus: – Betgi arkikatedros jam ir nereikia. Kaip ir Šv. Onos ar Šv. Kazimiero bažnyčių. Sakė, meldžiasi, dzieduli, tavo bažnyčioje.
  Nemokėdamas pagarbiau atsiliepti, kilstelėjau pirštą prie smilkinio ir pabarbenau. Te žino, kad jiems abejiems – ir Kandžiui, ir Vaidinimai – ten, smegeninėje, skambina. Tačiau praėjo nedaug laiko, kai įnikau manyti, kad ir man pradėjo ten skambinti. Kiek aukščiau kilsteliu ranką ir neretai tiek pakanka, kad išgirsčiau klausiant: kur būna Vaidinimas, kai atrodo, kad jo čia nėra?
  Maniau, kad Vaidinimas neįsileis kalbėti apie jo – ir nesvarbu kieno jos būrų – bažnyčias, bet klysti ne tik žmoniška, bet ir kilnu, sakyčiau – prabangu. Pradėjau domėtis dangiškais turtais ir džiaugtis suvokęs, kad jie tokie nemenki.
  Gerų, geresnių, geriausių progų susitikimui su Vaidinimu neieškojau. Būtent 2017-03-10 sutikęs jį paėmiau už rankos ir Salomėjos Nėries žodžiais ir Virgilijaus Noreikos balsu padainavau:

Tu žiedelio nenumauk,
Nenukirpk kasų,
Ilgai laukus dar palauk
Grįšiu iš tiesų.

  Vaidinimas tylėdamas laikė savo ranką mano saujoje, skvarbiai kaip pro šautuvo taikiklį žiūrėjo į mano akis, nežinia ką jose matydamas, kol atsiliepė:

Akmenys paplentėm kauks,
Sužaliuos lazda,
Lauk manęs, kai nebelauks
Niekas niekada.

  – Nagi patikėsiu, kad taip ir bus, – iš kažkur atsirado Kandžius. Ir ne tik jis. Ir Poe su Pro taip pat.
  – Jau iškeliauji? – pasiteiravo Vaidinimas
  – Greit, Vaidinimai, bet atsisveikinti jau galima dabar.
  –Tau netyčia palikome priešpaskutinį dainos posmą, Kandžiau, – nieko neaiškinęs tariau.
  – Kai kelias tolimas paskutinis posmas nelabai tiktų, – nelinksmai atsiliepė jis ir, pasakęs „ačiū“, o mintyse atsiminęs priešpaskutinį, padainavo:

Vėliavas nuleistas neš,
Žuvusius minės.
Netikėki... grįšiu aš,
Grįšiu... lauk manęs...

  – Ak, balsas prikimęs, betgi ne vilkas, ne staugti atėjau.
  Nusigrįžau nuo viso pasaulio, kad niekas akių nematytų. Kandžius iškeliavo turbūt ir pusvalandžio kompanijoje nepabuvęs.