Dočkutė mokėjo vilioti vyrus.
Jos akys buvo vyliokės akys. Garbanotų plaukų apsuptyje jos viliokės akys buvo tarsi ginklas, paslėptas krūmuose.
Iš krūmų ji šaudė į beginklius vyrus.
Babajus mylėjo Mamedovą karštai.
Užmiršdavo batus pirtyje arba piniginę deimantų parduotuvėje. Jis nemėgo paprastumo: gėlėmis iškloti miegamąjį, o, pamačius, kad ant gėlių negalima miegoti – išvažiuoti į Kempinski viešbutį ir užsisakyti kraujinės dešros mažą mažą gabaliuką..
Labai mėgo kraujinę dešrą.
Mylėjo tą perlinės košės skrudintą kraują.
Vaikystė jo buvo laiminga.
Nemėgo kraujinės dešros parnešti į namus, todėl suvalgydavo dešrą miške neprivažiavęs Laurų kvartalo. Jis turėjo mažą miško aikštelę, kurioje, kad nesutrukdytu Mamedovai, sustodavo ir godžiai valgydavo vaikystėje pamėgtą dešrą. Dažniausiai tai buvo latviška kraujinė, ji ir brangesnė ir po valgio mažiau pykindavo.
Priėmimas vyko viešbutyje.
Buvo kaip visada. Babajus ištaikęs momentą nusinešė maišelį su kraujine dešra link registratūros ir, minkštai atsisėdo, išsitraukė mažą gabalėlį kraujinės..
- Pabėgot nuo šurmulio? – prabilo šviesiaplaukė. Iš kur ji atsirado?
- Atleiskite, man reikia paskambinti
- Netrukdysiu. Mane galėsite rasti štai šiame kambaryje 335. Aš turiu jums kai ką pasakyti..
Mergina dingo taip pat netikėtai kaip ir atsirado.
Mamedova puikiai pasiruošė priėmimui. Žydėjo šypsena ir kremais išblizgintu pagurkliu.
Bergždžias, mėsininkas iš UAB “Mėsa”, kalbėjosi su Dočkutė, kada pro šalį šiugždėdama vikšrais tanku judėjo gražuolė Mamedova.
Jų žvilgsniai susitiko. Mėsa pamatė mėsą.
Dočkutė dingo taip pat netikėtai kaip ir atsirado.
Mamedovos medaus žvilgsnis pritraukė Bergžiojo instinktų išvagotas rankas.
Mėsininkas ir Mamedova greitai rado kalba apie keliones į užsienį, apie emigraciją ir specialistų trūkumą mėsinėje.
Mamedova mirktelėjo Bergžtajam ir paslaptingai paklausė:
- Gal gaminate kraujinę?
Babajus atsargiai prisiartino prie kambario 335.
Jo veidas dar nebuvo apsisprendęs dėl Dočkutės, bet rankos jau siekė rankenos.
Jis pasibeldė.
- Užeikite
Mėsininkas įstūmė gražuolę Mamedovą į kambarį ir tyliai uždarė duris.
Jis, kaip dauguma išsilavinusių mėsininkų, bandė ieškoti jos lūpų, bet rimtos moters rankos jį sustabdė.
- Kur? – šypsojosi ji. Jos šypsenoje spindėjo visi Dzūkijos ežerai, kur ji praleido visą savo vaikystę.
- Kraujinė??
- Natūrali...
Bergždžias atidarė šaldytuvą. Jame tarsi maža stora... susirangiusi gyvatė, gulėjo latviška kraujinė.
Dočkutė apkabino spurdanti Babajų.
Jis išsivadavo ir nuėjo tiesiog prie lango.
Kambaryje buvo prietema. Šviesa sklido iš gatvės.
Dočkutė pasiūlė vyno.
Ji turėjo prisivogusi nuo stalo, jeigu prireiktų pacientą užmigdyti.
Viliokė prasisegė sagas prie pat savo nestambaus pagurklio.
Atrodė kaip Anžela Devis, bet žavesys nebuvo apšviestas.
- O tu gali..?, - atsargiai rinkdamas žodžius pradėjo vyras.
- Galiu, Babajau, aš viską galiu. Man nebaisu jokios vaikystės svajonės, neišsipildė troškimai, vienišos mintys, barniai, traumos, solfedžio pamokos...
- Noriu kraujinės dešros, - nusišypsojo Babajus.
Dočkutė slinko pasieniu link tamsoje burzgiančio šaldytuvo.
Vonioje pliuškėjo aistringas vanduo, girdėjosi skęstančiųjų juokas
Atidarius šaldytuvą - dešros nebuvo.
Siaubas iškreipė Dočkutės viliojantį kūną.
Ji pasuko žvilgsnį ir iš šaldytuvo sklindanti šviesa apšvietė ant stalo gulinčią dešrą.
Dešra buvo prakąsta. Du dideli kąsniai.
Kąsta buvo moters, nes liko lūpų dažai.
Kąsta buvo vyro, nes dešroje įsispaudė ūsai
Dočkutė griebė dešrą.
Vonioje gulėjo mėsininkas Bergždžias.
Jis buvo apsirengęs, bet negyvas.
Paspringęs dešra.
Mamedova juokėsi už abu.
Dočkutė ištiesė Babajui prakąstą dešrą.
- Ji tikra?
- Nežinau
- Paragauk..
Dočkutė lyg žaisdama, lyg viliodama labai švelniai atsikando kraujinės dešros.
Jos veidą iškreipė skausmas, deguonies badas ir mirtis.
Iš viešbučio Babajus ir Mamedova išėjo kartu, tvirtai laikydamiesi už rankų.
Babajus stabtelėjo ir pažvelgė į trečią aukšto langus, kur degė šviesa.
- Kas? - išsigando Mamedova
- Gaila dešros, latviška...