Slėpynės

Kai senovinė valtis
sustojo mano kieme,
kaip be ratų važiuoja ji –
nežinia.

Logika, protas eina slėpynių,
ar pamišai jau,
gal bėkim gaudynių?

Aš už tos valties slepiuos
kaip bailys,
laukiu ką tavo
širdis pasakys –

kokį kanalą
ji šiandien transliuoja,
ar vandeny
šitas radijas groja?

Tuksi genys
į medinį kamieną –
valties širdis,
kaip gynybinė siena.

Akies krašteliu
dar dairaus, kas viduj,
be irklų sulėtintai
iriamės – kur?

Kiek daug REM fazių –
beveik kaip pultelio mygtukų,
aš tau gal drąsai
duosiu vaistukų?

Rožinės dėmės
ant asfalto kieme,
ach, kas nušovė
ten vakar mane?

Ko tu kvėpuoji
man prie ausies?
Tokių slėpynių
nieks nelaimės.



2017 03 12
(Nida, Kūrybinio raštingumo stovykla, „Iš tylos: sapnai“)