Vėjais

atsliūkins rūkas tykiai kaip vagis
diena užges tarytum nė nebuvo
sena žaizda gilėjo bet užgis
taip daugelis melavo į akis
ir sakė pakentėk iki vestuvių

bet po vestuvių lygiai ta pati
žaizda po baltu audeklu perštėjo
ir tai kas pasiliko praeity
randuotas veidas tas kuri lieti
ilga rankove pridengtas nuo vėjo

ar veido nuolat dylanti delčia
kamputy lango taip gražiai baltavo
kai tu buvai šalia tačiau ne čia
nes mintys skriejo vėjyje risčia
čia viskas skirta tau tačiau ne tavo

nenusineši nieko į kapus
ir pėdas užpustys kurias paliksi
mus žaibas naktį dalantis perpus
ir progos kitokios galbūt nebus
todėl šypsokis melsvo žaibo blykstei

„ką Viešpatie fotografuoji tu? “
tu vieną naktį taip gražiai paklausi
tarp chrizantemų žydinčių baltų
dviejų pasaulių sujungtų krantų
galbūt tik vėjas pašnibždės į ausį

kažkokius nesuprantamus žodžius
galbūt ne tai ką tu išgirst tikėjais
kol ant blakstienų rašalas nudžius
aš visą laiką kaip senus grašius
paleidau pelenais paleidau vėjais