Pasimatymas po darbo

VIKTORIJA

Tėvelis niekada nėra palikęs pakelto klozeto dangčio, todėl, kai užėjau į kabiną ir pamačiau ne tik kad pakeltą, bet dar ir geltonomis šlapimo čiurkšlėmis aptiškusį dangtį, nė nereikėjo kišti piršto į burną. Viskas sukilo ir šliūkštelėjo laukan beveik savaime. Šįkart apsiėjau be sauso tampymo ir stemplės dirginimo. Po dviejų minučių beliko išsiskalauti burną ir jau jaučiausi sprindžiu pakilusi virš žemės bei pasirengusi svaigiam skrydžiui. Žinoma, dar reikėjo kaip nors ištrinti tą siaubingai nehigienišką gelsvą prisiminimą, nes kitaip daugiau niekada nebegalėsiu užeiti į ofiso tuliką. Kaži, kuris čia tas, savo daikto nenulaikantis? Jurgis atrodo per daug tvarkingas ir išsilavinęs, o Stasikas… Ai… Apie ką aš čia galvoju? Juk turėčiau rūpintis visai ne tuo, o artėjančiu susitikimu. Negaliu to vadinti pasimatymu, nors velnias – juk jau tris kartus pietavome ir štai dabar jis kviečia mane vakarienės. Jei iki šiol ir galėjau apsimetinėti, kad tie pietūs buvo grynai kolegiški, tai šiandien, šiandien tikrai nekalbėsime apie darbą. Ir anuos kartus apie jį mažai šnekos buvo, bet dabar…

Įsistebeilijau į milžinišką veidrodį, dengiantį visą sieną virš praustuvių eilės. Atsitraukusi iki kabinų, mačiau save iki kelių ir vaizdas glostė širdį. Nebuvo reikalo net pasitaisyti makiažo ar šukuosenos – viskas atrodė puikiai. Na gerai, gal nepakenks šiek tiek paryškinti lūpas, bet ne daugiau. Nenoriu, kad jis matytų mano pastangas. Geriau jau atrodysiu kiek pavargusi po darbo dienos, negu sugaišusi bent vieną sekundę dėl jo. Nes ir taip jau gaišau valandų valandas galvodama apie jį ir dūsaudama, ir vis primindama sau tai, ko nepasakius, negalėsiu jaustis laisvai. Jei turiu bent kokių iliuzijų kažką su juo nuveikti, turiu būti atvira. Nes tik tada, kai pamatysiu jo reakciją, galėsiu nuspręsti, ar verta gaišti, ar geriau pasisaugoti ir savęs neskaudinti.

Nuo darbo stalo pakilau lygiai penktą, susižėriau asmeninius daiktus į mažą rankinę ir beveik be garso nukulniavau per kietą kiliminę dangą. Žinojau, kad man praeinant Edita nužiūrinėjo mano naują ryškų žalią sijoną su siūle per užpakalį ir greičiausiai mintyse išvadino kokiais bjauriais žodžiais, bet mano širdį glostė jos gaižus pavydas, tad tai tik dar labiau kilstelėjo mane virš žemės ir aš išsklendžiau iš ofiso grakščiai, kaip švelnaus vasaros vėjo genama prabangi jachta.

Gedas matyt atėjo anksčiau. O gal buvo punktualus – sunku nuspėti, mat aš leidau sau keletą minutėlių pavėluoti. Specialiai ėjau kiek lėčiau. Kad galėčiau nusiraminti, susidėlioti mintis ir neatbėgčiau visa įraudusi bei išprakaitavusi. Bet labiausiai dėl to, kad nebūčiau vyro laukianti nevykėlė. Žinoma, man dar nė karto nepasitaikė, kad kuris nors neateitų ir paliktų mane kur stypsoti, bet būtent dėl to man taip niekada ir nenutiko, mat mokėjau tinkamai elgtis su vyrais. Puikiai žinojau, kada pasakyti komplimentą ir paglostyti vyrišką savimeilę, kaip ir kada vyrukui pakelti testosterono lygį, o kada leisti vadovauti ir tiesiog pabūti trapia moterimi. Taigi. Matyt būtent dėl šių sugebėjimų man taip puikiai sekėsi su vyrais ir per visą savo gyvenimą, nebuvau viena ilgiau negu mėnesį.

Jis sėdėjo nugara į mane, bet iškart pažinau. Labai gražūs vyriški pečiai ir poilgiai banguojantys plaukai. Šiaip tai keista, kad atkreipiau dėmesį į jį, nes paprastai rinkdavausi solidesnės išvaizdos partnerius, tačiau Gedas tiesiog spinduliavo vyriškumą. Jis net su nėriniuotu sijonu būtų atrodęs kaip bandos vadas. Tikrai…

Žinojau, kad kai prieisiu, jis viena ranka timptels ausinukus, o kita meiliai bet tvirtai apglėbs per liemenį ir priglaus savo kelių dienų šeriais apaugusį žandą prie švelnaus manojo skruosto. Jis nesiglaustydavo, bet tas greitas apkabinimas viena ranka buvo toks kupinas intymumo… Velniai rautų, jis dar net nepažvelgė į mane, o aš jau čia lydausi, stovėdama jam už nugaros. Ne ne, Viktorija, tu ne tokia. Tu nedūsauji dėl vyrų, tad susiimk, mieloji ir pirmyn.

– Sveikas, – sumurkiau pirštų galiukais grybšteldama jo petį.

– O, labas, – kaip ir tikėjausi, jis klausėsi muzikos, bet man priėjus bematant atsikratė ausinukų ir švelniai mane spustelėjo prie tvirtos savo krūtinės. Nelaikė per ilgai. Kaip tik tiek, kad pasisveikinimą vis dar būtų galima palaikyti draugišku apsikabinimu.

Įsistebeilijau į jo veidą – rodos dar nė karto nemačiau jo švariai nusiskutusio. Man patiko ta netvarkinga kelių dienų barzda, tačiau be jos išryškėjo griežta žandikaulio linija ir išraiškingas smakras. „Uf“, atsipūčiau mintyse, leisdama sau pasimėgauti mažyčiu, bet saldžiu pasitenkinimo fejerverku pilvo apačioje.

– Kas, kažkas negerai? – nusišypsojo Gedas, įdėmiai tyrinėdamas mano veidą, – Tu taip keistai žiūri…

– Ne, viskas gerai, – pasistengiau kuo greičiau jį nuraminti, – tiesiog buvo sunki diena darbe, tai dar nespėjau atsijungti.

– Laba diena, gal norėsite ko nors užsisakyti iškart? – visai miela studenčiuke paguldė prieš mus du meniu, – Gal galėčiau pasiūlyti vyno ar alaus?

– Man kavos, – mandagiai šyptelėjo Gedas o aš nieko nelaukdama užsisakiau šviežiai spaustų apelsinų sulčių ir mestelėjau pirmą klausimą pokalbio pradžiai:

– Tai, kas naujo?

Su juo buvo taip lengva bendrauti! Kad ir kokią temą pasirinkdavau, atrodė, kad ji jam pati įdomiausia. Ir klausydamas jis ne tik kad kvailai linkčiodavo (tiesą pasakius, nepamenu, kad jis apskritai tai būtų daręs), bet visada išklausydavo kuo įdėmiausiai ir dar atrasdavo kokią įdomią istoriją, kuri labai gražiai įsipindavo į pokalbį ir subtiliai bei lengvai pakurstydavo naują ugnelę.

– Jūsų steikas, jūsų Cezario salotas su lašiša, – išdėliojo lėkštes padavėja, – gal galėčiau pasiūlyti vyno?

– Ne, ačiū, – pakėliau akis kiek suirzusi: kiek galima zysti apie tą patį, nu iš tiesų? Jau trečią ar ketvirtą kartą siūlo, lyg gautų papildomų taškų už iškištą alkoholį.

Gerai jau – matyt buvau šiek tiek sudirgusi. Tiesiog žinojau, jog šiandien privalėsiu jam pasakyti visą tiesą ir niekaip negalėjau nuspėti, kaip jis sureaguos. Jei negalės su tuo susitaikyti, tuomet nežinau, ar mes vis dar galėtume užbaigti valgyti, tad buvo logiška tą nemalonų pokalbį atidėti iki vakarienės pabaigos. Pasilaikyti „desertui“ taip sakant. Cha, kaip ironiška – pati iš savęs pasišaipiau ir vėl grąžinau žvilgsnį prie tokio malonaus Gedimino veido.

O, kaip norėjau nykščiu perbraukti per siauras lūpas ir pajusti kiekvieną jų raukšlę piršto pagalvėle.

– Tu šiandien keistai tyli, – jis švelniai grybštelėjo mano pirštus, bet bematant atitraukė savo delną, – ar nutiko kas?

– Ne tai kad nutiko. Tiesiog žinau, kad reikia su tavimi apie kai ką pasikalbėti, bet aš visai to nenoriu. Turi kai ką žinoti apie mane.

– Na, tuomet rėžk, – jis atsirėmė į kėdės atlošą ir atstumas tarp mūsų tapo dvigubai didesnis. „Blogas, blogas ženklas“, pamaniau.

– Atsiprašau, gal galėčiau pasiūlyti deserto?

Negalėjau patikėti. Ta mergaitė tikrai ėmė įkyrėti. Kažkaip sugebėdavo prieiti pačiu nepalankiausiu metu. O ir tas žvilgsnis, kuriuo ji šukavo Gedą man visiškai nepatiko. Per daug plačiai jam šypsojosi, per daug arti atsistodavo pateikdama maistą ir rinkdama indus. Tiesiog – ach… Turbūt manyje tiesiog buvo susikaupę per daug emocijų, todėl pasistengiau atsakyti kuo mandagiau:

– Kol kas nieko nereikia, ačiū.

– Tuomet gal galiu pasiūlyti kokteilių? Martinio? Turim labai gero alaus.

Keletą akimirkų tiesiog spoksojau jai į akis, o po to tiesiog ėmiau ir išpyškinau be jokio pasirengimo:

– Aš alkoholikė! Gerai? Gal dabar atstosi su tais gėrimais?

Aš nerėkiau. Na bent ne taip garsiai, kad girdėtų prie gretimų stalelių valgantys žmonės. Labiau iškošiau pro dantis, tačiau merginos akys buvo apvalios kaip kukuliai. Ir gerai. Taip tau ir reikia. Žinosi, kaip įkyrėti žmonėms su savo siūlymais – pagaliau šiek tiek atlėgo, tad galėjau visiškai ramiai paprašyti, kad atneštų man žolelių arbatos.

Gedas be žodžių papurtė galvą.

Jo akys priminė ne kukulius, o tikrus cepelinus. Ir rodos, po nuskambėjusių mano žodžių, jis taip nė karto ir nebesumirksėjo.


GEDIMINAS

Tempė veido odą. Negalėjau pakęsti to jausmo, todėl nesivargindavau skustis per daug dažnai, bet šiandien kažkodėl ėmiau ir nugremžiau šerius. Nežinau, kodėl taip padariau. Eina šikt. Tai aišku, kad žinau. Gal tai ir nebuvo labai sąmoningas veiksmas, bet visiškai akivaizdu, jog norėjau šiandien atrodyti padorus. Patikimas. Nes durnesnės užduoties už tą, kuri manęs laukė netrukus jau ir būti nebegalėjo: pasakyti panai, kad esu melagis ir paprašyti manimi patikėti. Visiška žopa taip sakant.

Žiūrėjau į ją ir bandžiau save įtikinti, kad jei ji mane pasiųs toli toli, aš atsikelsiu ir nueisiu. Kad galėsiu su tuo susitaikyti, bet ji kaip specialiai, kaip žinodama, šiandien atrodė ypatingai patraukliai. Ar tai nuo gryno oro, ar tai nuo vakaro prieblandos, Viktorijos oda beveik švytėjo. Ir čia aš nekalbu apie riebaluotus žandus, aš kalbu apie vidinį spindesį. Jo… atrodo, susimoviau. Šitaip nusiseilėti ir pradėti spangti apie spinduliuojančią odą, kai tiesiai prieš akis, pūpso tokie nerealūs papai. Garantuotai tikri, garantuotai stangrūs. Ir labai tikiuosi su siauromis švelniai rusvomis aureolėmis ir mažučiais išsišovusiais…

– Ne tai kad nutiko. Tiesiog žinau, kad reikia su tavimi apie kai ką pasikalbėti, bet aš visai to nenoriu. Turi kai ką žinoti apie mane, – staiga ji pribloškė mane savo pareiškimu.

Nė pats nepajutau, kaip atšlijau, bet buvau linkęs netampyti gumos ir visas blogas naujienas sužinoti greitai. O kad šioji nežada nieko gero, tai jau supratau iš jos balso virptelėjimo, bet tvirtai pasiryžau išklausyti ir nesmerkti, kad ir kas tai būtų:

– Na, tuomet rėžk.

– Atsiprašau, gal galėčiau pasiūlyti deserto? – va šitos mums tai čia tikrai netrūko šiuo metu. Ypatingai su tais nervus tampančiais pasiūlymais.

– Kol kas nieko nereikia, ačiū, – Viktorija greitai ją užčiaupė ir ačiū jai už tai.

– Tuomet gal galiu pasiūlyti kokteilių? Martinio? Turim labai gero alaus.

Sugriežiau dantimis ir jau norėjau jai liepti atsiknisti, tačiau Viktorija užbėgo už akių savo nokautuojančiu pareiškimu:

– Aš alkoholikė! Gerai? Gal dabar atstosi su tais gėrimais?

Kas vyko toliau – nieko nebegirdėjau. Kažkuri mano dalis suvokė, kad padavėja apsisuka ir nueina, o aš visu kūnu, kiekviena ląstele geidžiau tik vieno: šūktelėti, kad ji grįžtų. Ir paprašyti alaus. Didelį. Arba brendžio. Kad ir pačio lieviausio Alitos. Man buvo nusišikt. Norėjau išgerti.

– Gedai, ar tau viskas gerai? – kažkokiu sumautai stebuklingu būdu Viktorijos klausimas prasimušė pro tą sąmonę užtraukusį rūką ir aš pakėliau akis į ją.

Keletą akimirkų tai buvo nuostabu. Jos veidas, nedrąsi šypsena… O tada pasipylė gavno. Į sąmonę ėmė smelktis vaizdiniai, kaip ją nusitašiusią dulkina kažkoks pizdukas. Laiptinėj. Prie tvoros. Ant galinės mašinos sėdynės. Garaže, ant nuzulintų žieminių padangų. Nudrengtam naktinio klubo tūlike. Jėzau aukštielninkas, kiek tokių buvau matęs! Į kiek tokių nusilakusių gražuolių buvau įmerkęs saviškį? Jos duodavo už butelį. Arba už nieką, vien dėl to, kad būdavo pakankamai girtos.

– Eina šikt, – atrodo ištariau garsiai, o galvoje tirada liejosi be perstojo ir išsprūdę žodžiai buvo patys švelniausi.

– Ei, Gedai, kas tau nutiko?

Blet, ji tikrai tokia naivi, kad tėškusi tokią naujieną gali šitaip nuoširdžiai apsimetinėti? Ji turbūt pragėrė savo smegenis galutinai!

Pala.

Pala pala – mėginau save sustabdyti. Supistas durnius… Negi aš ją jau nuteisiau ir pasmerkiau? Aš? Rimtai?

– Tu čia dėl to, kad pasakiau, jog aš alkoholikė? Taigi aš pajuokavau! – o dieve, koks gražus ir skardus buvo jos juokas! – Tik norėjau, kad ta padavėja atstotų. Ar pastebėjai, kad ji mums šiandien kokius šešis kartus pasiūlė alkoholio? Primygtinai alkoholio? Nė karto nesiūlė kavos ar mineralinio…

– Aha, pastebėjau, – šiaip ne taip sugebėjau išstenėti, jau visiškai kitaip mintyse persukdamas tuos vaizdinius. Tas ant nudėvėtų žieminių padangų kažkaip užstrigo labiausiai. Tik šįkart nebuvo jokio pyzduko, buvau tik aš ir ji.

Tačiau turėjau susiimti. Privalėjau įvykdyti šio vakaro planą, tačiau prieš tai…

Atgal pastumta kėdė krioktelėjo, metalinėms kojoms rėžiant medines terasos grindis, bet aš jau buvau prie jos. Pasilenkiau ir abiem delnais suėmęs jos veidą įsisiurbiau į lūpas. Saldžios. Eina šikt, kokios saldžios. Ir vėsus slidus liežuvis taip gyvai suspurdėjęs mano burnoje. Prisiekiu, jei ne užimti gretimi staleliai ir viltis, kad viskas baigsis laimingai, čia pat būčiau sugniaužęs tą gražią tobulą krūtį. Bent kartą. Prisiminimui. Jei ką.

– Pastebėjau, Viktorija, nes po kiekvieno jos ištarto „alaus“, „vyno“, „martinio“, man išdžiūdavo burna.

– Ką? – suklapsėjo blakstienomis gaudydama kvapą ir ryškiai nesupratusi, apie ką aš šia paistau, – Nesupratau…

– Aš blaivas jau metai ir keturi mėnesiai. Bet aš alkoholikas.

Štai, štai ir sugrįžo sąmonė į jos žalias katiniškas akis. Vos prieš akimirką jos tiesiog murkė žvelgdamos į mano lūpas, o dabar viskas sklaidėsi. Palaiminta prieblanda traukėsi kaip per anksti išaušusį vidurvasario rytą.

– Tu? Alkoholikas?

– Taip.

Kažkas vyko už tų nuostabių akių, tik negalėjau suprasti, kas būtent. Ji neatstūmė manęs. Aš vis dar stovėjau palinkęs prie jos veido, o ji laikė delne sugniaužusi mano marškinėlių šoną, į kurį įsitvėrė aistros akimirką. Tačiau jos elgesyje net ir labiausiai norėdamas neįžvelgiau kvietimo. Nuo moters tvokstelėjo šaltis. Ji pražiojo savo saldžią burną ir vėl susičiaupė. Įdėmiai pažvelgė man į akis, o po to nudelbusi žvilgsnį į mano „Ecco“ kedus kažką suburbėjo.

– Nesupratau…

– O aš nėščia. Aštuonios savaitės.

Žengtelėjau žingsnį atgal ir susigrabaliojęs kėdės kraštą, lėtai nuleidau savo kūną. Jaučiau, kad šiuo metu, jei jau negaliu glamonėti rasoto alaus bokalo, tai privalau bent jau turėti atramą sėdimajai. Vis dėlto buvo apie ką pagalvoti.