Lygiadienis

jau vienodai šviesos ir tamsos  – mūsų valandas svėriau
ant svarstyklių lėkštelių Tėmidės ar turgaus prekijų 
daug lengviau atsijoti metus negu blogį nuo gėrio
prijaukinti juodieji gandrai mūsų žvilgsnių šiltų nebebijo

tų tylių blyškiaveidžių žmonių kurie sėdi ratu aplink laužą
ir į šokančią liepsną sužvarbusius delnus ištiesę
klausos tyliai kaip žemėn naktis krisdama susilaužo
savo juodus sparnus nuo kurių prisidengdavom dviese

nes tik taip įmanydavom slėpt nuo akių savo kančią
visa kita tebuvo grakštus pilnaties maskaradas
tik pažvelki aplink ar šie žmonės linksmi ar jie švenčia
pažiūrėk į akis – galbūt tokios tebūna kai gedi

galbūt artimo savo kurs virto į dulkes į tolimą
nesugrįžtantį jau kaip į lizdą pavasariai grįžta
jeigu viskas tėra traukiniai kur peronuose mojama
tarp anglių vagone iškeliavusio laiko artistams

kai prie upės dainuojančios moterys šiurkštųjį rūbą
tarsi suteptą sąžinę skalbia jų valandos lėtos
o aplinkui tėkmė tirštos gatvės visi nuolat skuba
kai staiga supranti – kad daugiau nebėra kur skubėti