Kaip dramblio šieno kupetoje ieškojo (iš rinkinio „Anetės žvėrynas“)

Kaime Anetė turėjo tiek reikalų, kad savojo žvėryno kartais neaplankydavo visą dieną.
Zebrai to beveik nepastebėdavo. Jie visą dieną praleisdavo ant palangės smagiai vaikydami muses.
Mėlynas Krokodilas ir Žirafa liūdėjo. Jie buvo įpratę, kad Anetė juos dažniau pamyluotų, pakalbintų, su jais pažaistų.
O Dramblys pyko. Kai pykdavo, Dramblys imdavo mažėti. Kuo labiau pyko, tuo labiau mažėjo. Paskui atsileisdavo ir vėl atvirsdavo normalaus dydžio Drambliu. Tai yra normalaus dydžio žaisliniu Drambliu.
Vieną popietę, užtektinai prisižaidusi su ožiukais ir Vikiu, Anetė prisiminė savo žvėrelius. „Vaje, – pagalvojo. – Aš juos visai apleidau. Nuo pat ryto neaplankiau. “
Susigėdusi Anetė įpuolė į trobą, susiėmė visus savo žvėrelius į glėbį ir išėjo į kiemą su jais pažaisti. „Kur čia mums geriau susėdus ir pažaidus“, – galvojo Anetė dairydamasi aplinkui. Ir staiga sodelyje pamatė nedidelę šieno kupetą, kurią senelis sukrovė baimindamasis lietaus.
„Puiki vieta – minkšta ir kvapni. Žvėreliams patiks“, – pamanė Anetė ir su visais žvėreliais užsiropštė ant kupetos. Įsitaisė viršuje kaip soste, susidėjo žvėrelius į skreitą ir ėmė visus po vieną kalbinti.
– Na, Zebrai, ką įdomaus šiandien veikėte? – paklausė Anetė zebrų. Bet šie ramiai gulėjo Anetei ant kelių, kvėpė šnervėmis šviežio šieno kvapą, primenantį jiems savaną, kurioje jie niekada nebuvo, ir nieko nesakė.
– O kaip jūs laikotės, Žirafa ir Mėlynas Krokodile? Ar jums patinka kaime? – pasiteiravo Anetė kitų dviejų žvėrelių, taip ir nesulaukusi Zebrų atsakymo.
Žirafa ir Krokodilas taip džiaugėsi, kad Anetė juos pagaliau prisiminė, jog iš susijaudinimo nepajėgė nė žodžio ištarti.
Hm, – gūžtelėjo pečiais Anetė. – Kokie visi šiandien nekalbūs. Nejau pykstat?
Anetė apėmė į rankas Dramblį. Šis tai jau tikrai pyko. Negana to, kad buvo užmiršusi visą dieną, tai dar ir pakalbino jį patį paskutinį.
– Na, o tu kaip gyveni, mano Drambliuk, – paklausė Anetė paskutiniojo žvėrelio.
To tai jau buvo per daug. Jį, Dramblį, didžiausią žvėryno žvėrį, drambliuku pavadino! Iš pykčio dramblys net išraudo. Tiesa, to niekas nepamatė, nes jis ir taip buvo išdrožtas iš raudonmedžio, tačiau jo pyktis augo kaip ant mielių. Ir kuo didesnis augo pyktis, tuo mažesnis darėsi Dramblys. Mažėjo mažėjo, kol susitraukė iki skruzdės dydžio. Ir staiga tik šmukšt per skylutę Anetės sijonėlyje (ak, tas Vikis, vis dėlto pradrėskė sijonėlį!) ir iškrito ant šieno kupetos.
Anetė išsigando. Kaip dabar ji ras Dramblį šieno kupetoje? Atidžiai apsižiūrėjo po savimi, apsičiupinėjo greta – dramblio nė kvapo.
– Oi, dingo mano mielasis drambliukas, – aimanavo Anetė.
Tai girdėdamas Dramblys pyko dar labiau. Būtų ir mažėjęs dar labiau, bet benebuvo kur, ir taip buvo jau toks mažas, kad būtų galėjęs pralįsti pro adatos skylutę.
Užtat kiti žvėreliai, išgirdę Anetės aimanas, susirūpino ne juokais ir puolė Anetei padėti ieškoti Dramblio.
Zebrai kasė ir spardė šieną kanopomis, bet vis įstrigdavo kokiam nors žolyne – tai jonažolėj, tai kraujažojėj. Krokodilas kramtė šieną dantimis – o gal užčiuops Dramblio koją ar straublį. O sukišo visą galvą iki pat pečių į šieną ir kad sušvilps. Mat ji buvo nepaprasta Žirafa, o Žirafa Švilpynė. Nulipdyta iš molio Moliavyje. Moliavis - tai tokia Afrikos šalis, kurioje viskas daroma iš molio: iš molio statomi namai ir lipdomi visi baldai, moliu grįstomis gatvėmis važinėja molinės mašinos ir molinėmis kojomis slampinėja žmonės. Tik kažkoks žioplas geografas žemėlapyje šios šalies pavadinimą parašė su klaida - Malavis. Gėda geografui ir visam geografijos mokslui!
Visi ieškojo Dramblio. Bet tuščiai – Dramblys pasimetė šieno kupetoje.
Pamačius, kaip visi dėl jo susirūpino, Dramblio pyktis ėmė slūgti.
„Kaip dėl manęs jaudinasi draugai! O kaip išsigando mano brangioji Anetė, kaip aš pasimečiau! Kaip visi puolė manęs ieškoti! Tikriausiai jie mane labai myli. Ir aš visus juos labai myliu. O kas bus, jei jie manęs neras šitoj begalinėj šieno kupetoj? Mes gi visi numirsim iš liūdesio! “, – pagalvojo Dramblys ir susigraudino. Jam taip pagailo savo draugų, o labiausiai savęs, kad jis prapliupo ašaromis. O kai susigraudindavo, Dramblys imdavo didėti. Kuo labiau graudinosi, tuo labiau augo. Kuo labiau augo, tuo didesnės ašaros papsėjo jam nuo straublio. O kuo didesnes savo ašaras matė dramblys, tuo labiau graudinosi. Todėl augo, augo, augo... Galiausiai užaugo didelis kaip kupeta, kaip tikras dramblys.
Anetė, Zebrai, Krokodilas, Žirafa su nuostaba žiūrėjo į kupetos vidury stovintį Dramblį. Jis buvo toks didelis, kad užstojo net namą.
– Vaje, mano mielasis Drambliukas. Kaip aš dabar jį parsinešiu namo? Jis juk netils į žaislų dėžę! – susirūpino Anetė.
Dramblys jau buvo besupykstąs, kad mergaitė jį vėl pavadino Drambliuku, bet laiku susigriebė prisiminęs, kas buvo nutikę visai neseniai. Jis nenorėjo vėl pasimesti šieno kupetoje. Tačiau nenorėjo ir likti vienas sodelyje, nes netilps į žaislų dėžę.
„Ką dabar daryti? “ – susimastė Dramblys. O kaip mąstydavo, nepykdavo ir nesigraudindavo, Dramblys virsdavo normalaus dydžio žaisliniu Drambliu.
– Valio, –sušuko Anetė, pamačiusi, kad jos mylimas Dramblys vėl tapo įprastu žaisliniu Drambliu. Ji pakėlė Dramblį ir drauge su kitais žvėreliais priglaudė prie krūtinės. Žvėreliai girdėjo, kaip džiaugsmingai plaka Anetės širdis, ir visi žinojo, kad Anetė juos myli ir visada mylės.
Vakare atėjęs patikrinti šieno senelis atrado, kad kupeta visa permirkusi.
„Kaip galėjo taip nutikti? – svarstė senelis. – Rodos, nelijo, va, žolė aplinkui tai juk sausa, o šienas visas šlapias“.
Senelis juk negalėjo žinoti, kad šienas peršlapo nuo Dramblio, kuris nusprendė daugiau niekada nepykti, kai Anetė jį vadins Drambliuku, ašarų. Kad nepasimestų šieno kupetoje.
Iš šios istorijos ir atsirado posakis „ieškoti dramblio šieno kupetoje“.