lietaus dovana

lietaus miglotas piešinys ant lango
man primena tavo veidą -
štai profilis dailus, va antakis išblukęs,
matau ir randą, išvagojusį tau galvą...

pavargus šypsena nuskaidrina tau lūpas –
aš pamenu – tu jas dažydavai rausvai...
virš jų vos matomas ūselių pūkas,
neklusnūs varno juodulio plaukai...

ir apima toks keistas jausmas –
lyg prisipildė šiluma namai,
pasklido kepamų bandelių kvapas,
lyg tavo mėgiamos dainos garsai

žinau – tai tik lietaus išdaiga,
paguodžiantys iliuzijos kerai,
bet nejučia plačiai nusišypsojau,
nes tu man oro bučinį siuntei
                -----
paglostau šaltą lango stiklą
ir lieka rankoje tik tekantys lašai...
dėkoju, mama, kad nors taip sugrįžti,
lietum pavirtus savo dukrą aplankai