*212003152017

Esti sudėtingas etapas.

Tapyti negaliu, žmonės varo iš proto, užsidaryti irgi negaliu.
Gould'as skambina Beethoven'ą.
Valtelės svečiai kažkur prapuolė.
Dabar tik valgom, miegam ir laukiam kol pasiims biesas.
Šiaip mirtis rodos neužkalnų.
Atrodo kasdien kūnas vis labiau atsisako šiai žemei tvertas būti.
Gal kiek užsmaugiau sielą, ana keliauja laisvėn.
Visgi esti metas tvarkytis su nervais,
Nes vieną dieną tą katę nuskandinsiu drobulėj dažais išteptoj.

Žurnalistas viską matė.
Rytoj jie bylos žodžius iš juodos knygos.
Jūs irgi viską matėt.
Ir jei vieną dieną manęs čia nerasit - nenustebkit labai,
Galbūt jau metas.
Galbūt sutikau Kleopą, pasakiau, jog būsiu junga, ir vesim svečius per ežerą kartu.
Negrįšim kartu.

Nebežinau kiek laiko vaikštau žeme, galbūt jau pora mėnesių subėgę, ir tikrai nepatinka man ši vieta.
Ten aukštai, daug ramiau. Nėra to skubėjimo, nėra to triukšmo.
Kaip jūs čia kasdienybę tveriat?

Žmogus juodu liežuviu naktim laižo mano ausis,
Žinau tai ne sapnas. . .
Žinau, vieną nakt nukandęs, mano kūnu užmokės kokiai pigiai moteriai, ar šiaip už stiklą absento arbatpinigių paliks.
Ir visgi kyla noras nelaukus tos nakties, pačiam tai padaryti.
Pačiam nusipjauti prakeiktąją ausį, jog nebegirdėti triukšmo,
Supakuot švarion drobulėn. Vėliau tą pačią užtempti ant porėmio.
Tą patį su dešine ranka atlikt. Tą patį kairei kojai.
Galiausia, tapti gyvu donaru, kol dar vertas ko.
Po inkstą, pusę kepenų, porą metrų vidaus, dar širdies file...

Ir nemeluokit, jog jum to nepasakojau, nemeluokit, jog to nematėt.
Bet ką čia... Aš taip pat užmerkčiau akis prieš tokį egoistiškumą.
Vis spaudžiant mygtukus matau tą grubaus lino drobę.
Vis gabalai aliejaus velias. Ir vakarykštės metafizikos nė kvapo.
Ten žmogus dar be liežuvio, laiko įsikibęs pats save.

Visi mes ten, visi mes čia.
Visų veidai nušvitinti ekrano,
Visi akli, visi nenorim net galvoti atsimerkti.

Dar vieną cigaretę.
Į sveikatą.
Gal ne poryt,
Galbūt rytoj

212003152017