Rašyk
Eilės (72278)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10358)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 31 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







19 pjesė Nebaigtoji   

Jis. Po velnių!
Ji. Ką? Kas nutiko?
Jis. Degtukai sušlapo. Negaliu rasti ko nors užmušti troškulį.
Ji. Kažkur turiu žiebtuvėlį. Kelnėse, tik kur jos? Ar tu nenumovei?
Jis. Atšok, aš tavęs nepažįstu.
Ji. Tai nepakankama priežastis nesikėsinti į mano kelnes. Kaip tik priešingai, kol nepažįsta, tai ir lenda, o kai arčiau sueiname, iškart prapuola noras mauti man kelnes.
Jis. Tu tokia baisi? Gal tada nedek šviesos, apsivemti man tik betrūksta.
Ji. Radau.
Jis. Kelnes?
Ji. Ne, butelį.
Jis. Kas jame?
Ji. Man regis, tai buvo brendis.
Jis. Kodėl buvo?
Ji. Na, tu pats paklausei, kas jame, turėjau patikrinti.
Jis. Ot velnias!
Ji. Nepergyvenk, radau sijoną.
Jis. Bet gi tu kalbėjai apie kelnes.
Ji. Koks skirtumas, svarbu, kad jame irgi yra žiebtuvėlis. Ir cigaretės. Rūkysi?
Jis. Tai ne, galvoji. 
                          Užsirūko. Jis uždega žvakę.  
O tu visai nebaisi. Ta prasme, bijojau apsivemti, bet nieko panašaus, nepykina.
Ji. Tu įpratęs sakyti komplimentus?
Jis. Ne, čia taip ekspromtu pavyko. Atleisk, nežinau tavo vardo.
Ji. Nieko tokio, aš irgi tavęs nepažįstu. Tad mes atsiskaitę.
Jis. Atėjai į mano vakarėlį ir nežinai šeimininko vardo?
Ji. Mano bičas sakė, bet aš nepamenu. O gal ir nesakė, nežinau, regis, sakė nueisim pas vieną debilą.
Jis. Aaa, tai čia tas. Tu jo bičiulė?
Ji. Tiksliai negaliu pasakyti. Nueinam kartais kur nors.
Jis. Taip, čia jau rimta. Ir kodėl tu pasilikai? Tai nesugriaus jūsų santykių?
Ji. Kaip aš galėjau išeiti be kelnių? Įdomu, kas jas numovė? Tu, sakai, ne?
Jis. Jei ir būčiau, tai kodėl aš pats apsirengęs?
Ji. Gal nespėjai?
Jis. Kaip tai?
Ji. Numovei man, o paskui prigulei pailsėti, pagalvojai, ai vėliau prie to grįšiu.
Jis. Nea, čia ne apie mane, aš viską darau kartu. Maunu kitam ir pats rengiuosi. Atskirai nebūna.
Ji. Matai kaip!
Jis. Gal taviškis numovė?
Ji. Tai ko nepasiliko?
Jis. Žinai, čia ne mano reikalas. Aš prigulsiu.
Ji. Kaip nori. O man užsidėt sijoną?
Jis. Jis gi ne tavo, tu buvai su kelnėm.
Ji. Gerai, palauksiu, kol grąžins. Pasakok, kas čia buvo per vakarėlis?
Jis. Ai, žinai, turėjau parodą, tai visi sumanė pas mane į studiją sugriūti.
Ji. Taip taip, dabar prisimenu. Mes kaip tik laiptinėje prie galerijos susileidinėjome hašišą, kai kažkas pakvietė eiti kartu su jais. Tai tu dailininkas, mh.
Jis. O aš galvojau, kodėl pusės žmonių nepažįstu.
Ji. O aš galvojau, ir ko tas kvailys mane į kažkokį rūsį atsitempė.
Jis. Čia nėra taip blogai, įvairiausių žmonių yra apsilankę.
Ji. Na, tokių tu dar nematei.
Jis. Turi galvoje narkomanus? Patikėk, aš ir pats kartais apsiuostau.
Ji. Iš tikro tai turėjau neužsibūti, man šiandien skrydis. Atgal.
Jis. Atgal į ateitį?
Ji. Atgal į darbą.
Jis. Ką dirbi?
Ji. Negi manai tvarkau kambarius? Aš juose miegu. Esu prostitutė.
Jis. Už tai, žiūriu, įsitaisei mano lovoj, o aš ant fotelio smaukiausi.
Ji. O kas tau trukdė smaukytis lovoj šalia manęs?
Jis. Maniau, tave tai įžeis, dabar matau, kad klydau. Be to, tu buvai ne viena.
Ji. Tikrai, bet kur tada visi pasidėjo?
Jis. Gali būti, kad aš išvaikiau, kai man atsibosta ir aš noriu likti vienas, vaikausi su dažais ir teptuku, kol visi išsilaksto.
Ji. Bet aš likau, ir nepaliesta, kaip tu paaiškinsi?
Jis. Dėl nepaliesta dar klausimas, nes tu be kelnių.
Ji. Bet tu su.
Jis. Galėjo būt kažkas kitas, pavyzdžiui, tas, kas paliko sijoną.
Ji. Nori pasakyti, kad ne į mane vieną kėsinosi?
Jis. Arba taip. Beje, kaip reaguoja į tavo darbą tavo bičas?
Ji. Gerai, jis nežino, ką aš dirbu. Darbas yra mano asmeninis reikalas. Aš irgi nesidomiu, ką jis veikia. Ir dar klausimas, ar jis mano bičas. Tiesiog, susieinam kartais, parūkom, pasismaukom ir vėl ilgam paliekam vienas kitą - jis čia, aš ten. Dabar jau turėjau būti ten, išmes iš darbo.
Jis. Gali ir čia tą patį dirbti.
Ji. Tik ne šitą darbą, pernelyg maža šalis, vienas kitą pažįsta. Tai tu mane tapysi ar jau galiu apsirengti?
Jis. Paprastai prieš tai perguliu, tada geriau suvokiu tapomo objekto stipriąsias ir pažeidžiamiausias vietas.
Ji. Pažeidžiamiausias? Ir tai atsispindės tavo teplionėje? Tai ko mes laukiam?
Jis. Nori būti įamžinta?
Ji. Baik tuos juokus, na kas prisimins tave po penkiasdešimt metų, aš jau nekalbu apie šimtmetį. Tiesiog, įprotis dirbti pasireiškė.
Jis. Betgi pati sakei, kad ši šalis per maža šitam darbui.
Ji. Tau nereiks mokėti, todėl tai nebus darbas, labdaros vakarėlis. Na, mikliau, kol nepersigalvojau. Palauk, o prezervatyvų turi? Ne? Velnias, mano rankinėje tikrai yra, tik nežinau, kur ji. O, tu jau? Kažkoks tu išbadėjęs. Gal ilgai sėdėjai ant dietos? Ne? Negi tai dėl manęs? Man, žinoma, labai malonu. Neskubėk, na kur tu leki, kaip akis išdegęs, aš nespėju su tavim. Va taip, gerai. Ką? Jau viskas? Tu išeini? Kokie tie vyrai! Gal tu norėjai patekti į Gineso rekordų knygą? Gaila, nebuvo teisėjų ar liudininkų. Manim niekas nepatikės, bet tu pirmas, tikrai, nespėjau net įsijausti. Beje, tave gal tai sunervins, bet turiu pasakyti, kitas gal net nuslėptų, tačiau aš ne tokia - būk pasveikintas, įstojęs į ŽIV nešiotojų gretas. Aišku, visada yra šansas, kad neužsikrėtei, bet labai mažas. Norėjau tave apsaugoti, ieškojau rankinės, o, pasirodo ji po mano užpakaliu, jau galvojau, kad dingo, bet tu toks nekantrus, taip staigiai atsiradai punkte, jog nespėjau tavęs apšviesti arba aprengti prezervatyvu, kitą kartą skubėk lėtai. Apskritai, tai vyrams toli iki romantikos, vienintelis dalykas jų galvoj - kuo greičiau atsidurti toj skylėj, tarytum kažkas kitas gali užimti arba, neduok dieve, panelė apsigalvos. Kaip jūs nepasitikit savimi! Neapsigalvos, jau jei atsiviliojo į lovą, tai neapsigalvos. Mėgaukis, ištęsk malonumą. Ne. O kam? Kad tik greičiau ir toliau prie kitų darbų. Musulmonai šituo atžvilgiu net geresni. Aišku, jie neskaito moters už sau lygią, tuo labiau prostitutės, joms visos moterys nešvarios, žemesni padarai, bet jie mėgaujasi, neskuba, leidžia pasijausti tau šiukšle, neverta jų išskirtinio statuso, stumdo iš vienos pozos į kitą, kaip tuos nardus savo kvailame žaidime, išsekina, išsunkia ir tik kai jau esi visa išbarškinta, kaip kriaušė, kaip puodynė, ir jau šaukiesi mintyse jų alacho, kad greičiau pakviestų jį melstis, tik tada pagaliau baigia savo kelionę ir nulipa lyg nuo kupranugario, o tu jautiesi lyg dangų būtum perėjusi. Nėr ką lyginti su visais kitais.
Jis. Turbūt eisiu nusipirkti alaus.
Ji. Manai padės? Negirdėjau, kad alus būtų veiksmingas vaistas nuo to užkrato, jau greičiau griebčiausi degtinės, apskritai galvoju, kad tai nepagydoma, bet, aišku, gali bandyti įvairius būdus.
Jis. Minėjai musulmonus.
Ji. Oi ne, juk sakiau, jie labai atsargūs, be apsaugos nė už ką nelips, švara jiems viskas.
Jis. Ir visa tai nėra koks pokštas, koks nelemtas pajuokavimas  balandžio pirmosios proga?
Ji. Kaip pokštas jis būtų per ilgai užsitęsęs. Bet tu neimk taip į galvą. Nešiotojas tai nėra sergantis, nešioti gali keletą metų, gal net dešimtmetį, gali net nespėti susirgti ir mirti gali visai dėl kitos priežasties, pavyzdžiui nuo teroristo rankos arba autoavarijoje. Be to, Nešiotojas skamba lyg kokią paslaptį nešiotum, arba šventą ugnį. Ir tų Nešiotojų pasaulyje nėra labai daug, mes Išrinktieji. Gali pats spręsti, ką apdovanoti šventąja ugnimi. Žinoma, švaistytis į kairę ir dešinę neverta, reikalinga atranka.
Jis. Dėkoju už įvertinimą.
Ji. Iš tikro, net nespėjau tavęs įvertinti, tu taip greitai įsiveržei į aikštę ir pelnei įvartį, tad tegul tai bus likimo nuopelnas, man nereikalinga svetima garbė. Beje, tu pirmas, kurį pakrikštijau.
Jis. Krikšto motina. O gal dar pavyktų nuplauti šitą mėšlą, gal jis dar nespėjo prasiskverbti?

Dingsta dušo kabinoje. Matyti, kaip rūpestingai trina kempine savo kūną.

Ji. Žinoma, išbandyk ir tai. Nesuprantu, kodėl žmonės taip bijo mirti. Kol nežino apytikslės datos, tai galvoja, kad nemirs, nors ir žino, jog mirtis neišvengiama. Bet vos išgirsta kokią diagnozę, iškart pasikeičia, rodos, mirtis tik jiem teko už kažkokias nuodėmes kaip bausmė - kiti tipo nemirs, bus amžini. Man regis, žinoti kaip tik geriau, gali viską susiplanuoti. Kaip tu manai?
Jis. Sakei ką nors?
Ji. Sakiau, kad mielai dar kartą pasimylėčiau.
Jis. O aš mielai imčiausi tavo portreto.
Ji. Tikrai? Tai vėl nusirengti?
Jis. Ne, aš tapysiu veidą.
Ji. Tai kodėl tada čiupinėjai krūtinę, užpakalį? Tau jie nepatiko?
Jis. Patiko, bet noriu perteikti tavo vidų, manau galėčiau jį užčiuopti. Nesi tokia, kokia dediesi. Pasėdėk ramiai, susirasiu pieštuką. Ir netvarkyk plaukų, būk kokia esi. Tavo veide matau kažkokį pasiryžimą, kažkokį pasipriešinimą lemčiai. Tu rengiesi su kuo nors kovoti? Tau svarbi rytdiena? Nenuleisk akių. Tu labai graži. Man šovė kvaila mintis, susituokti su tavim.
Ji. Tikrai, kad kvaila.
Jis. Pagalvojau, jeigu mums skirta kartu mirti...
Ji. Aš nesiruošiu mirti. Iš kur tu ištraukei tą nesąmonę?
Jis. Bet juk tu pati sakei.
Ji. Taip, bet tai nebus šiaip mirtis, ligoninės lovoje ir panašiai. Aš išeisiu, kai pajausiu tam poreikį, troškimą. Žinai kaip būna, kai nebenori gyventi. Tai nutiks gal po kokių penkių metų.
Jis. Penki metai... man tinka. Kaip tik per tiek laiko aš spėsiu palikti ryškų pėdsaką. Šis portretas bus pradžia mano genialių darbų galerijoje.
Ji. Tu ką rimtai nori kartu išeiti?
Jis. Tikrai noriu kartu pragyventi tuos penkerius metus.
Ji. O paskui lemiamu momentu dėsi į kojas?
Jis. Mirties akimirką žmogus vistiek yra vienas, net jei jis ir susirišęs su kuo nors bendra virve.
Ji. Tai tuos penkerius metus tu būsi įsiknisęs į savo paveikslus vien tam, kad gal kažkada taptum žinomas? O aš tuo metu ką veiksiu? Mazgosiu tavo nepakartojamą kūną nuo ištiškusių dažų?
Jis. Argi tai blogai? Tu būsi mano mūza.
Ji. Ne, ačiū, būti mūza žiauriai nuobodus užsiėmimas.
Jis. Tai ką siūlai?
Ji. Išgarsėti yra patrauklesnių būdų.
Jis. Nenorėčiau tikėti, kad siūlai plėšti bankus?
Ji. Kaip Boni ir Klaidas? Ne, tam tu per silpnas. Galėtum nebent dalinti labdarą arba rinkti paketus į maisto banką.
Jis. Tikrai toks beviltiškas?
Ji. Patikėk.
Jis. Gal tada paimtume kokį tuziną vaikų globoti? Apie mus būtinai parašys, arba parodys per televiziją.
Ji. Gal tu tikrai atsinešk alaus, praskaidrins smegenis.
Jis. O tu ką veiksi?
Ji. Nieko, galbūt susirasiu naują klientą.
Jis. Iš kur? Čia tikrai nėra tokių.
Ji. Tada tau nėra ko jaudintis. Arba pavydėti. Juk tu pavydi?
Jis. Ko? Kad dar kas nors užsikrės? Ne, labai prašom.
Ji. Eik velniop!

Jis išeina.

Ji. Kodėl taip pasakiau? Tikiuosi, nenusižudys, kvailys.                                                                   

Apžiūri darbą.    
           
Negi aš tokia baisi? Jis visai ne dailininkas.

Suplėšo piešinį. Jis grįžta.

Jis. Žinai, man atėjo į galvą kita mintis - o jei mes susilauktume savo vaiko? Įsivaizduoji, kaip būtų nuostabu: mes jį augintume...
Ji. O paskui abu nusižudytume. Jam būtų keturi metukai, nes gims maždaug po metų, o mūsų išėjimas suderintas po penkių. Taigi, jis bus visai mažas ir nė velnio nebus pajėgus suprasti mūsų labai gudrių užmačių, apie kurias mes čia skiedėme visą rytą, na supranti - meilė, solidarumas ir panašiai. Jis sakys mintyse: kokio bybio, atsiprašant, jūs mane sukūrėt, o paskui patys išsinešdinot po velnių į dangų ar kokį kitą kurortą? O gal mes jį pasiimsime kartu su savim, kaip manai?
Jis. Ne, tai būtų žiauru jo atžvilgiu.
Ji. Tarp kitko, tas vaikas gal jau yra pradėtas, nepagalvojai apie tai? Juk tu darbavaisi be apsaugos, tad gal procesas jau prasidėjo?
Jis. Tikrai. Tada mes turime susituokti.
Ji. Tu vėl apie tas nesąmones. Pagalvok iš kito kampo - o jeigu vaikas gims užkrėstas?
Jis. Bet gali gimti ir sveikas.
Ji. Būtent, galimybių yra daugybė: gali tu būti neapsikrėtęs ir vaikas sveikas, arba tu sveikas, jis ne, arba tu nesveikas, o jis normalus, arba galite abu mirti. Galimybių, kaip matai, sočiai.
Jis. Tada jeigu jis sveikas, o mes ne ir mes išeiname, ką darys jis?
Ji. Na, tokiu atveju jam dar nėra ko skųstis, ne taip blogai. Blogiau jei tu sveikas, o jis ne, tada jis sakys: tu ką tėvai, visai nušokai nuo proto? Kokią teisę turėjai paleisti mane į šį pragarą.
Jis. Na keturių metų jis taip nesakys.
Ji. Bet jeigu tu sveikas, tai nesižudysi gi po ketverių metų iš solidarumo su manimi, ar vistik žudysies?
Jis. Diagnozė daug ką gali pakeisti, be to, dar tėviška atsakomybė.
Ji. Matai, vadinasi spėsi sulaukti, kai jis tau tai pasakys.
Jis. Na gerai, o jeigu mes abu sveiki? Aš ir vaikas?
Ji. Tada tau visai paprasta, tu renkiesi neva tėvišką pareigą, pamiršti priesakus kartu išeiti ir pamoji man ranka kaip geležinkelio stoty išvykstant traukiniui. O gal net tikrai visa tai reiktų surengti stotyje - aš kaip Ana Karenina puolu po ratais; gražu, publika ploja, kažkas atneša gėlių, vyrai braukia ašarą.
Jis. O kokie dar galimi variantai?
Ji. Beje, kur tavo alus? Kažkaip įtartinai greitai grįžai.
Jis. Pagalvojau, jeigu mums teliko tiek mažai laiko, gal nevertėtų švaistyti jį girtuoklystėms?
Ji. Oho kaip pragydai! Bet kalbėk už save, kol kas mes dar nieko nenutarėm dėl bendradarbiavimo.
Jis. Tai kaip dėl variantų?
Ji. Pirma, dar neaišku, ar aš nėščia. Taigi, jau dvi galimybės. Sakykim, tau nepavyko manęs apvaisinti, tada lieka irgi du variantai: arba tu apkrėstas, arba ne. Jeigu ne, tai aišku, kad nesižudysi.
Jis. Tikiuosi, kad vistik aš tave apvaisinau.
Ji. Oho, koks pasitikėjimas! Tada galimybių labai daug, arba galiu pasidaryti abortą ir sumažinti jų skaičių.
Jis. Taip būtų protingiausia.
Ji. Bet galiu tyčia to nedaryti, juk jeigu man mirti, tai koks skirtumas, kas bus po manęs.
Jis. Tada vaikas gims apkrėstas arba ne. Viešpatie, kiek variantų!
Ji. Kaip bežiūrėsi, tau teks jį pribaigti, po to mane ir galiausiai pats.
Jis. Kodėl aš turiu viską daryti? O tu ką tuo metu veiksi?
Ji. Virsiu jums manų košę. Juk manus tu mėgsti?
Jis. Taip, bet vistiek tai nėra teisinga.
Ji. Anksčiau reikėjo galvoti.
Jis. Geriau aš virsiu košę, o tu žudyk.
Ji. Kurį pirmą - tave ar mažiuką?
Jis. Pirma vaiką.
Ji. Kodėl?
Jis. Nenoriu, kad jis matytų kokia tu žiauri. Vaikams tokie vaizdai netinka.
Ji. Sutinku, tai gali daryti jam blogą įtaką. Kaip man jį pribaigti?
Jis. Nežinau, to aš irgi nenoriu matyti ir žinoti.
Ji. Ką gi, dar bus laiko pagalvoti.
Jis. Palauk, o kaip tu mane ... pasiųsi velniop?
Ji. O kodėl tau tai rūpi?
Jis. Kaip tai kodėl? Juk tai mano mirtis, turiu žinoti.
Ji. O kam? Ar ne vistiek? Juk bus paprasčiau, kai nežinosi.
Jis. Kas čia paprastesnio? Neaišku, ar bus daug kraujo, ar nesusiteps mano paveikslai? Kokia išraiška bus mano veide? Labai viskas neaišku.
Ji. Gerai, aš sugalvosiu.
Jis. Puiku, tik būtinai mane informuok.

Pauzė.

Ji. Be to, neįsivaizduoju savęs, gyvenančios tik su vienu vyru. Net jeigu tai truks tik penkis metus. Neįsivaizduoju.
Jis. Ką nori tuo pasakyti? Manai leisiu naktimis šlaistytis po stotį?
Ji. Noriu pasakyti, kad mes gyvensime nesusituokę. Laisvi nuo bet kokių įsipareigojimų.
Jis. Tai nekoks pavyzdys vaikui. O ką jis sakys mokykloje, kai jo paklaus, kur tavo tėtis, arba kodėl tavo tėvai gyvena nesusituokę, arba kokia iš tikrųjų bus jo pavardė - tavo ar mano?
Ji. Oho, koks savininkas staiga tapai! Gal geriau įsiamžink paveikslų gamyboje, o ne vaikuose. Kita vertus, iki mokyklos jis neištemps, aš jį pribaigsiu, ar pamiršai?
Jis. Tai čia tik tuo atveju, jeigu bus apkrėstas, juk jei sveikas, tegul gyvena. Norėčiau, kad būtų dailininkas, arba skulptorius, blogiausiu atveju keramikas. Nors, aišku, gali pasirinkti ir bet kurią kitą meninę specialybę.
Ji. Aš mokiausi aktoriniame.
Jis. Tikrai? manęs tai nestebina, tu puiki aktorė.
Ji. Manai, kad viską suvaidinau? Deja, ne. Nors buvau daug žadanti. Taip man sakė kurso vadovas, kol neužstatė vaiko.
Jis. Tai tu jau turi vieną? Kur jis? jį augina močiutė? Juk tu pati negali auginti, jeigu prostitauji, taip?
Ji. Aš neturiu vaiko. Tu labai skubi, kaip basas pisti. Beskubėdamas ir ant viruso užsirovei. Skubėk lėtai - auksinė taisyklė. Buvau dar kelis kartus pastojusi, kažkaip man sekasi, matyt, labai veisli, tik kyšteli kas, ir jau prašom. Todėl net vasarą visada vaikštau su kelnaitėm, kad vėjas kokios žiedadulkės neįpūstų, kaip Marijai. To betrūko. Anglijoj žinai kokie skersvėjai? Tik užsižiopsok, ir jau vaikščiosi paskui vežimėlį. Beveik neabejoju ir dėl tavęs, tik kad jau žiauriai atsibodo išvalymus darytis.
Jis. Ir nedaryk, aš draudžiu, juk kaip ne kaip turi ir manęs atsiklausti, tai kartu ir mano žiedadulkės.
Ji. O dar ne taip seniai sakei, kad išsivalyti būtų protingiausia.
Jis. Dabar persigalvojau, tu ir taip jau daug kūdikių pasiuntei velniop, nenoriu, kad ir mano pribaigtum.
Ji. Bet paskui vistiek turėsiu jį pribaigti. Prisimink, tu perleidai man šį reikalą.
Jis. Vadinasi, neapsirikau, tu šitame mėšle esi patyrusi. 
Ji. Kai tik atsikračiau vaiko, kurso vadovas atsikratė manęs, nes buvo vedęs, tiesa, pakišo kažkiek pinigų, tik kad jie greitai baigėsi. Tada nusprendžiau nulėkti pas klasioką į Londoną, jis sutiko mane priglausti.
Jis. Tau nebūtina viską pasakoti, aš vistiek su tavimi, jau apsisprendžiau.
Ji. Tada tuo labiau turi viską žinoti. Gaila, kad neatnešei alaus.
Jis. Dabar jau ir aš galvoju, kad reikėjo, jei jau čia tokios išpažintys eina. Ech, norėčiau ir aš kažkur išlėkti, Londone tik kartą buvau, daugiau Paryžiuje, du kartus. Dar Amsterdame buvau, ten ir susipažinau su marihuana.
Ji. Tas klasiokas pasinaudojo manimi kelis kartus, paskui pranešė, kad aš apkrėsta ir kitą kartą būčiau ne tokia patikli, čia man, suprask, pamoka ateičiai, kad niekada nesipisčiau be prezervatyvo. Taip ir pasakė. O dabar, reiškiasi, aš priimta į darbą ir aptarnausiu klientus išnuomuotuose butuose arba moteliuose. Kai mėginau sužinoti, kur jis pats pasigavo bakteriją, jis tik numykė kažką, bet vėliau nuspėjau, kad galėjo pasigauti iš kokio vyro, nes visada buvo labai gražus berniokas, ir ten Londone apie jį daugiau šlaistėsi vyrų, nei merginų. Matyt, ir jį kažkas taip paženklino, kad išmoktų saugotis, kaip ir mane jis to pamokė. O dabar ir aš tau daviau vertingą pamoką, turėtum padėkoti.
Jis. Aš nuvažiuosiu su tavim į Londoną ir išbarškinsiu tą tavo klasioką taip, kad jam dantys visi išbyrės.
Ji. Tau nepavyks, kaip sakiau, jis amžinai apsuptas draugelių, be to, jis taip pat nelaimingas, juk turi tą užkratą ir mirs greičiausiai dar anksčiau nei tu. Todėl geriau jau palikti taip kaip yra. Dabar jis, ko gero, važiuoja į oro uostą pasitikti manęs. Aš vertingiausia jo darbininkė, bitė, nešanti daugiausia medaus. Man jo gaila. Be manęs jis neturės pakankamai pinigų vaistams. Be jų jam jau visai blogai.

Klasiokas. (įeina) Na nėra jau taip blogai, čia tu perdedi, bet man vis tiek malonu, kad kalbi apie mane. Aš jos antra pusė, tu, kaip suprantu, naujas pažįstamas. Malonu susipažinti.
Ji. Kodėl tu ne Londone?
Klasiokas. Skubūs reikalai, taip ir galvojau, kad neišvažiuosi, tu visai nesikeiti. Na, tiek to, galim ir kokią dieną užtrukti, darbas nepabėgs. Beje, kažkas norėjo mane išbarškinti, kam dėl to trenktis velniai žino kur,  galima ir čia.
Jis. Tiesą sakant, jeigu jūs susiporavę, tada atšaukiu savo ketinimus, tik keista, kad leidi savo antrai pusei tokiu būdu tave išlaikyti.
Klasiokas. Išlaikyti? Tu juokingas, tai aš ją išlaikau, aš ja rūpinuosi, aš suteikiau darbo vietą. Manai tai lengva? Nejau galvoji ten nėra konkurencijos ir labai paprasta prastumti savo prekę? Ji mano visomis prasmėmis, dėl to ir paženklinau, kad visada būtų tik mano. O darbas ir yra tik darbas, visi turi dirbti, tai nesiskaito kaip neištikimybė. Beveik neabejoju, kad ir su tavim ji tik atidirbo.
Ji. Tai buvo labdara, labdaringas vakarėlis, tiesa, jis paskubėjo gauti priedą.
Klasiokas. Ką? Tu jį įtraukei į sąrašą?
Ji. Aš nespėjau perspėti, juk sakau, jis buvo kaip išprotėjęs.
Jis. Ne tai, kad išprotėjęs, tiesiog nemėgstu ilgai užtrukti neesminiuose dalykuose.  Bet, kita vertus, aš padariau jai vaiką, tad dabar jūs jau negalite būti dvi pusės, atsiranda ir trečia suinteresuota pusė, kuri reikalauja savo teisių. Jūs negalite manęs ignoruoti.
Klasiokas. Taip, jis teisus, kadangi jis mūsiškis, mes negalime jo mesti. Tiksliau, dabar jis tavo antra pusė. O aš kaip ir nereikalingas.
Ji. Bet juk tu mane pažymėjai tam, kad visada būčiau tavo.
Jis. Prisėsk čia, arba gali gultis, gali netgi nusirengti, nupiešiu tave savo galerijai.
Klasiokas. Kokiai galerijai?
Jis. Išrinktųjų galerijai.  Paženklintųjų.  Sąrašinių galerijai.
2017-03-13 17:18
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-06-25 20:23
sesė mėta
Ties ŽIV jau norėjau mest, bet paskui visai linksmai susiskaitė :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-30 15:31
Sveiki gerbiamas autoriau, rašiau jums į elektroninį paštą laišką bet atsakymo negavau. Gal netuo el- paštu išsiunčiau?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-14 07:57
Svoloč
Ar rašau Kazlui? Prisipažinsiu, ne, negirdėjau nieko apie tokį.
Prisipažinsiu rašydamas galvojau apie Piterį Bruką.
Tikiuosi jis perskaitys šią savaitę. Dar šmėžavo berašant Franko Dzefirelio, Piterio Grynevėjaus, Čarlio Čaplino, Stenlio Kramerio, Džeimso Kamerono, Sergejaus Eizenšteino, Serdžo Leonės, Martino Skorcezės, Hičkoko ir Vudžio Aleno veidai. Kai kurie jau yra mirę, bet tikiuosi garsas apie mano pjesę nukeliaus ir į dangų.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-13 21:47
pasalietis
Šlykštalas šiuolaikinis.  Įsivaizduoju save perkantį bilietą į tokį spektatoriumą. Ne, neįsivaizduoju. Įdomu, Kazlas pasirašytų ant scenarijaUS. Kaži kaži.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-13 21:41
pasalietis
"užsidėt sijoną"
galvą užsidėk

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-13 20:41
A Puokas
5. Puikiai kaip visada. Tik hašišas - ne intraveninis. Ir šiaip klišiovas frazes dar galima būtų prarankioti, nu bet kai galerija dar nebaigta, tai nieko, labai nekliudo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą