Cik, pabėga sekundė,
palikdama vietos sekančiai.
Šiuos žodžius parašius,
dar septynios išsprunka
į amžiną laisvę.
Minutės, taip pat, dingsta.
Bet jų lėtesnė eiga.
Jos pokalbį skatina.
Joms lemta gimdyti
logiką, samojį.
Toliau ─ tinginės valandos.
Jos klampiai šliaužia,
rieda per visą parą,
tyliom lipdydamos
dienas, savaites, amžius.
Laikas mūrija pamatus
mūsų įsitikinimui
kad viskam yra tikslo,
kad visatai yra reikšmės,
kad mes nesam pamišę.