Rašyk
Eilės (68121)
Fantastika (2050)
Esė (1618)
Proza (9874)
Vaikams (2348)
Slam (54)
English (1045)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter

Knygynas manoknyga.lt




Meškiukas Meškiukas

Žemiau nulio [Dvikova]

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


- Gal talismaną?  Užkeikimą? Šitie paklausūs. Pirkti neverčiu, tik pažiūrėk.
Piktu žvilgsniu nudelbiau kelią pastojusį Raganių, bet tai jo visai nesutrikdė. Priešingai-  dar įkyriau puolė tarškėti, man prieš veidą mojuodamas amuletais, aitriai kvepiančių žolių ryšulėliais ir džiovintomis šunų letenomis.
- Mano užkeikimai – ohoho. Nuo visko. Štai šis nuo peršalimo, šis nuo blogos akies, o šituo perbraukęs...
- Atšok.
Raganius tik nusivaipė.
- Mano užkeikimai geri, užkeikimai galingi. Minėsi mano žodį, gailėsies, o jei šis – visai už dyką, už savikainą, taip sakant. Ką manai? Juk paimsi.
Jis čiupo man už riešo ir stipriai suspaudė.
- Tai ką pasakysi? Juk pravers.
- Kiek? -pasidaviau, praradęs bet kokią viltį atsikratyti įkyruolio.
- O gi už dyką.
Nusikvatojo jis garsiai ir į rankas įbrukęs raudonais siūlais apsuktą veržlę, pasitraukė į šešėlį, iš kurio taip staiga iššoko prieš akis.
- Tpfu kad tave, -nusispjoviau.
Pavarčiau veržlę, bet visgi įsikišau į kišenę.
Nenoromis išlindau iš požeminės perėjos. Tenorėjau kiek apšilti.
Verstos odos striukė, kurią radau tiesiog gatvėje, vargiai saugojo nuo žvarbaus vėjo. Šiandien dar labiau atšalo, į miestą pakliūdavo vis daugiau sauso sniego. Jis, vos per kelias dienas, padengė mažiau naudojamus skersgatvius, pripustė akligatvius, užklojo nebenaudodamas mašinas.
Paskutinės veikiančios jėgainės vargiai bepajėgė įšildyti orą.
Gatve pralėkė blizgantis limuzinas ir, vos nekliudęs žibinto, sustojo tiesiai ant šaligatvio.
Atsivėrė langai ir pasirodė įšilę veidai, suklegėjo moteriški balsai, reikalaujantys neleisti šalčio į vidų, jiems atsiliepė priešgyniaujantys vyriški balsai.
Plačiai atsilapojo durelės ir į lauką vienais marškiniais iššoko jaunuoliais, stambiais, akivaizdžiai sintetiniais, raumenimis.
Mačiau kaip jam nuo šalčio užgulė kvapą, sutrūkčiojo oda, nuo įtampos sudrebėjo veidas.
- Niekai, -sušvokštė, išdidžiai išpūsdamas krūtinę, - ė, tu.
Kreipėsi jis į mane, įžūliai spoksodamas gelsvomis akimis. Mindžiukavau nuo kojos ant kojos, spėliodamas kiek ilgai jis dar atsilaikys.
- Tu, - mostelėjo pirštu, - ateik.
Kišenėje varčiau veržlę, svarstydamas ar jos svorio užtektų iškulti tuos dvigubus apšiltintus stiklus. Visgi susilaikiau. Net savotiškai malonu stebėti kaip jis tirta ir nežino kaip išsisukti iš padėties.
O kaip jam buvo šalta.
- Žemiečiai, -į žodį sudėjęs visą neapykantą ir pyktį pabandė nusispjauti išdžiūvusia burna ir pagaliau, matyt kažką įrodęs limuzino viduje sėdinčiai kompanijai, smuko į vidų, trindamas plačius delnus.
Sukaukė variklis ir limuzinas, iš po oro pagalvių žerdamas sausą sniegą, nurūko gatve.
Kartais Jie elgdavosi labai juokingai.



Eva, kaip ir visada tokiu laiku, sėdėjo tiesiog laiptinėje, ant laiptų, pavyzdingai tvarkingai, išdėliojusi įvairiausių formų ir paskirčių šepetėlius bei buteliukus. Neskubėdama, net iškišusi liežuvio galiuką, lėtai lakavo dešinės rankos smilių.
- Na, ko su‘ūg‘s? -dirstelėjo į mane akies kampučiu.
- Aš?
- Tai ne‘iaugi aš, -atkirto ir išskėtusi pirštus atidžiai nužvelgė visus nagus, - k‘ip tau? -atsuko delną į mane.
- Ką aš žinau, -gūžtelėjau pečiais.
- M‘lkis.
Sužvejojęs kišenėje raudonais siūlais apvytą veržlę mestelėjau, taikydamas į lygiai sustatytus buteliukus. Mano dideliam nusivylimui nepataikiau.
Eva suraukė kaktą ir susimąsčiusi pasitrynė skruostą.
- G‘ra sp.. sp... sp...
Vėl užsikirto. Bet kažkodėl labiausiai susigėdau aš. Lyg pats asmeniškai būčiau dėl to kaltas. 
Eva nykščiais stipriai paspaudė vos įžiūrimas dėmeles po ausimis. Nuo to traškesio mane nuolat nupurtydavo. Lyg kas laužytų kaulus.
- S‘l‘va.
- Spalva, -automatiškai pataisiau, - gal ir nebloga. Šilta tokia.
- N‘turiu tok‘os. Ai...
Mindžiukavau laiptinės aikštelėje. Nei atgal grįžti, nei laiptais aukštyn. Liftas neveikė jau kelis mėnesius.
- Na? -ji kinktelėjo galva į nedidelį langą, vienintelį šviesos šaltinį laiptinėje.
Evai patiko čia sėdėti. Patiko žiūrėti pro tą nevalytą langą. Patiko įsivaizduoti, kad kažkas ateis ir pasiūlys Vietą. Galbūt net sutaisys.
- Šūdas ir tiek, - burbtelėjau, - šalta, bjauru, tamsu.
Supykau. Ir ant savęs, kad elgiausi kaip nesubrendėlis, ir ant jos, kad sėdi čia, praeiti trukdo.
Ji kilstelėjo buteliuką su žaliu laku ir apvertusi mąsliai žvelgė, kaip viduje panardinti smulkūs metaliniai rutuliukai, lėtai braudamiesi klampiu skysčiu, nusileidžia žemyn.
- Daugiau nieko nebeims, girdėjau kaip Turguje šnekėjo. O ir laksto Jie visi gatvėmis kaip išprotėję, fotografuoja, nereikalingas smulkmenas rankioja. Atsiminimui atseit, - išpoškinau vienu atsikvėpimu, - kur normalus žmogus galėtų dėti kanalizacijos dangtį? Ant lentynos bene?
Eva nusijuokė, tarsi būčiau pasakęs patį juokingiausią pokštą.
Nebegalėjau sustoti.
- Laksto, siūlo kreditus, ar girdi, Eva, K-R-E-D-I-T-U-S už šiukšles. Žinai kiek atidavė už to senio, prekiaujančio džiovintais šakniagumbiais,  lentelę su užrašu, na kur vienoje pusėjė „Ėskit šūdą“, o kitoje“ Sveiki atvykę“? Tris tūkstančius kreditų. Už sumautą lentelę. Senis tik žioptelėjo, išsitraukė savo mažą geltoną daikčiuką ir apšlapinęs numetė. O tai jie džiaugėsi. Reliktas gi, istorija.  Senio, prekiaujančio žolėmis, apmyžta lentelė.
Net nepajutau kaip nuo kiekvieno ištarto žodžio vis labiau irzau. Įsiutau. Norėjosi čiupti bet ką, kas pasitaikys po ranką, ir žiebti į sieną.
O Eva juokėsi.
Susierzinęs perlipau išdėliotus šepetėlius ir bėgte užbėgau laiptais aukštyn.
Visai nervai nebelaiko. Nors pasiųsk.


Garsiai ūžiantis aušintuvas mane ramino.
Kambary vis dar buvo šilta.
Jei nereiktų maitintis, turbūt net neičiau į lauką. Sėdėčiau užsirakinęs, kol vieną dieną, garsiai suzvimbusios, išsijungtų visos lemputės, paskutinį kartą sukrioktų kompiuteris ir likčiau tik aš, tamsa ir šaltis.
Be jokio tikslo naršiau Tinkle, atidarinėdamas pirmas pasitaikiusias nuorodas. Dauguma iš jų nuvesdavo tik į baltą puslapį su kokiu kvailu juokeliu. Negalėjau pykti. Ir pats taip kartais smagindavausi.
Diena iš dienos tie patys skaitiniai, tos pačios nuotraukos, tos pačios kvailos loterijos, žadančios užtikrintą vietą „Arkoje“.
Iš dyko buvimo spustelėjau vieną, siūlantį laimėti „Čia ir dabar“.
Nuoroda net neatsidarė, tik sugrąžindavo į puslapio viršų.
Ilgiau užsibuvau svetainėje, skelbiančioje vietas, kur galima pasiimti savo davinius. Energetiniai mišiniai, baltyminiai batonėliai, neaiškios konsistencijos ir beskoniai blokeliai, pasak gamintojų suteikiančių organizmui būtiniausių medžiagų.
Bjaurus, nepakeliamas skonis, ilgai išliekantis burnoje. Kažkas juokavo, kad tik išgėrus šarmo, nustodavai jausti tą prėską kartumą.  Juos kūrę žmonės turbūt labai nekentė gyvenimo ir pasaulio.
Vien pagalvojus apie tikrą maistą burnoje ėmė kauptis seilės. 
Monitoriaus kampe žybtelėjo ikona, pranešanti apie naują laišką.
Eva.
Trumpas užrašas: „Koks grožis! “. Šypsenėlė. Ir nuoroda.
Žinojau kur ji veda. Ir nejutau jokio noro ją spausti.
Ir visgi paspaudžiau.
Sidabrinis milžiniškas cilindras. Prie šonų prilipę milžiniški kabeliai.
Blizgančiu paviršiumi iš aušinimo angų sruvo garo tumulai, blausiai blykčiojo švieselės. Ir gausybė pažeme zujančių juodų taškelių.
Milžiniškas laivas, į save siurbiantis visą energiją, kurią tik galėjo pasiekti čiuptuvais. Išpampęs voras. O kai baigs maitintis  garsiai suriaumojęs pranyks kosmoso platybėse. Lik tik nutilę miestai. Lyg tušti negyvi kevalai.
Mane šis vaizdas erzino.
O Evai patiko. Patiko taip, kad niekada neišjungdavo tiesioginės transliacijos. Sėdėdavo kėdėje, iki minimumo sumažinusi energijos suvartojimą ir godžiai spoksodavo į ekraną.
Spūstelėjau mygtuką, užverdamas puslapį.
Tuo pat metu išsijungė ir kompiuteris. Iš inercijos dar kurį laiką sukosi aušintuvo mentelės.
Sodriai nusikeikiau.
Atjungė energiją ir mums.
Kad jie nusprogtų tame savo laive.


Raganiaus balsą išgirdau anksčiau, nei išvydau jį patį.
Stovėjo jis ant apverstos metalinės statinės ir pirštu baksnojo į danguje susivėlusius tamsius debesis. 
- Štai. Ar matot? Ar girdit?
Tyla.
Vienas kitas spoksojo į viršų, likusieji tiesiog stovėjo susigūžę. Šildėsi. Vis dar galėjai jausti nuo grindinio sklindančią šilumą. Taip ir šnekėjo tada prie Punkto, kad po žeme įtaisytas šilumos jėgaines išjungs pačias paskutines. Neva dėl labai sudėtingo valdymo.
O mums džiaugsmas. Šilta ir gerai.
Ateidavau gana dažnai. Daugelį jau atpažindavau. Pasisveikindavom šykščiais linktelėjimais.
- Nutilo, -dramatiškai sušnabždėjo raganius, - greit ir mes nutilsim, ir aš, ir tu, tu, tu ir tu, -baksnojo pirštu į minią, - kodėl?
Išskėtęs rankas dairėsi aplink, bet taip ir nesulaukęs atsakymo sumojavo vėriniu, supintu iš varinių laidų.
- Kas gatves šluoja, Mes ar Jie?..
- Savaeigiai.
- Ką?
- Savaeigiai valytojai, -jau ne taip užtikrintai burbtelėjo prakaulus vyriškis, vis labiau rausdamas nuo jį veriančių akių, - aš juos... užpildavau... na ne visai pats, tik normas nustatydavau...
Vyriškis vis stipriau raudo, neramiai muistydamasis pečiais.
- Taip! - pakiliu balsu sušuko raganius ir nutilo. Regis jis buvo surepetavęs gerą kalbą, o dabar tas netikėtas atsakymas jį visai išmušė iš vėžių.
Raganius pakratė vėriniu ir iškėlė abi rankas, iš pažiūros jau visai atgavęs pasitikėjimą savimi.
- Taip, mašinos, kurias prižiūri kas? O gi tokie kaip Jis, -dūrė pirštu į visai pasimetusį vyriškį, dabar labiau už viską norintį prasmegti skradžiai žemę, - bet ne Jie. O ne ne, ne Jie. O kas įvyks kai mašinos suges? ..
Kalbėjo jis nesustodamas, su kiekviena minute vis labiau užsidegdamas. Vartojo skambius žodžius „sukilkim“, „nepasiduokim“, „mes galim“ ir net nepastebėjo kad jo niekas nebesiklauso.
Susirinkom mes čia tik dėl šilumos.
Seniai buvome susitaikę su padėtimi.
- Kokią Jie turi teisę viską pasiimti sau? Netylėkim!
Vienas kitas išsiviepė, likusieji tylėjo.
- Tu gal jau pailsėk.
Raganius paklusniai nutilo. Tik lūpos krutėjo.
Ilgesingai spoksojau į aukštai virš stogų iškilusį bokštą. Ten, viduje, vis dar pilnu pajėgumu veikė paskutinis reaktorius. Pabandžiau įsivaizduoti kaip atrodys miestas kai išsijungs ir jis.
Tik kad nelabai sekėsi. Ypač kai grindinys buvo toks šiltas ir maloniai, vos juntamai, vibravo. Kaip milžiniškas murkiantis katinas.
Kol šilta, tol ir gerai. O paskui kaip bus, taip bus.


Įžengęs į laiptinę prisimenu, kad taip ir nepasiėmiau maisto davinio. Šlykštu, bet bent kažkas. Ateis laikas kai ir to gero nebebus.
Tyla ir šaltis. Kad ir kaip neįtikėtina, bet čia dar žvarbiau nei lauke. Nedega nė viena lempelė, neūžia ventiliatoriai.
Evą sėdėjo prisiglaudusi prie turėklų ir atgijo tik man priėjus.
- Tau‘au energ‘ą, - tarsi pasiteisindama kažkaip kaltai nusišypsojo.
Patogu. Atsijungi ir nekamuoja joks šaltis. Ant liežuvio galo kabojo klausimas ar ji jaučia alkį.
- Turiu kelis rezervinius blokus, -nenoromis, šiek tiek maivydamas burbtelėjau, - taupiau kompiuteriui pajungti, bet kai net Tinklas nebeveikia... tai ir mėtos.
- Ne‘r‘kia, - atsainiai numojo ranka, - die‘a šen, die‘a ten.
Koks paprastas požiūris. Tiesą sakant, šiek tiek pavydėjau. Niekada nedrįsau paklausti ar ji bijo dienos, kai visiškai išsijungs.
- Kas na‘jo?
Suprantu, kad net neturiu ką papasakoti. Net Jie nebeatvažiuoja į miestą savo šiltais blizgančiais limuzinais.
- Gatvėse mažai žmonių. Daug kas į kanalizacijas pasitraukė, neva ten dar kurį laiką bus šilta, kažką augina, renka viską kas dega. Mano kad prasilaikys pakankamai ilgai.
- O tu k‘ man‘i?
- Ai, -numoju ranka pats nustebdamas kad taip ramiai kalbu apie šiuos dalykus, - kaip tu ten sakei –diena šen, diena ten. Manau, kad naudos mažai. Jei tiesą šneka kad ten bus galima išgyventi, vis tiek durys aklinai užvertos. Kam jiems papildomos burnos.
Gatvėmis nuvilnijo šaižus traškesys. Net kūnas pagaugais nuėjo. Matyt transformatorius neatlaikė. Jau seniai prašėsi perrenkamas iš naujo.
- Ko‘ėl pas‘li‘ai?
- A?
Eva pasitrynė rankomis kaklą ir beveik rišliai pakartojo:
- K‘ėl pasili‘ai?
Papurčiau galvą.
- Aukščio bijau.
- A?
- Aukščio bijau, - nedraugiškai pakartoju, - tu bent įsivaizduoji, kaip aukštai Jis pakils.
- Tu rim‘ai?
Ir pagaliau supratusi kad juokauju, visai žmogiškai nusijuokė.
- Iš manęs mažai naudos. Būčiau gydytojas, elektrikas – visai kitas reikalas. O dabar, sakyk tu man, kuo „Arkai“ naudingo tokie kaip aš? Toje Jų skalėje net žemiau nulinės ribos esam. Ai, būta čia. Tegul paspringsta.
Sugrūdau rankas į pažastis, bent taip bandydamas sušildyti pirštus.
- O tu? Gi beveik visus... jūsiškius paėmė. 
- Ž‘miau nu‘io, - ir pabaksnoja sau į gerklę, - g‘dai ne‘eik‘lin‘i.
- Ak taip. Kai nesiseka tai nesiseka.
Pro laiptinės langą trumpam blykstelėjo saulės spindulys. Smulkmena, bet kažkaip net šilčiau paliko.
- O...
Eva vėl atsijungė. Balzganos akys stebeilijosi į laiptų kampą, kurį buvo palietusi saulė.
Kiek padvejojęs užlipau laiptais į savo butą. Vis tiek energiniai blokai tik vietą užima.



Pabudau suirzęs. Tamsu, šalta ir dar alkis pilvą. Bet išsijudinti iš lovos niekaip nepajėgiau. Beprotiškai norėjosi išsimaudyti, kūną net niežti nuo niekada nenuvelkamų storų rūbų. Galbūt jau ir kvapelis neblogas, tik būsim taip visi prie to pripratę, kad nebejaučiam.
Girdėjau kaip viršuje dūzgia generatorius. Ko norėti, žmonės gyvena ten senyvi, šilumos norisi. Visgi, kai tiek beliko, galima būtų tos šilumos ir nedeginti, jaunesniems palikti.
Ir tuoj pat susigėdau dėl tokių savo minčių.
Visai nužmogėjau.
Net nepajutau, kaip klausydamas burzgiančio generatoriaus, vėl užsnūdau.
Stiprus beldimas.
Širdis sutrinksėjo nežmonišku ritmu, grasindama iššokti iš krūtinės.
- Eikit šalin, -užrėkiau, - nieko nepirksiu!
- Einam pasivaikščiot?
Klausau ir netikiu savo ausim.
Eva?
Pašokau, nesuvokdamas iš kur tokia skuba. Visgi duris pravėriau tik per pėdą ir nepatikliai dėbtelėjau į linksmai švytintį veidą.
- Pasivaikščioti?
Termometras rodė penkiolika laipsnių žemiau nulio. Ir čia tik kambaryje.
- O tai... šitas..., - pirštu bakstelėjau sau į gomurį.
- Balsas? Pakeičiau modulį atsarginiu. Tik nežinau kiek ilgai veiks.
Švelnus, šiltas, net gi savotiškai gražus balsas.
- Tiek to.
Keistai atrodėm dviese – aš, įlindęs į storas kelnes, užsitraukęs medžiaginę kaukę ant veido, kad jis nenušaltų su stora verstos odos striuke. Ir ji- apsirengusi lengvai, tarsi... turbūt kaip rudenį. Vargiai beprisimenu kaip jis atrodo. Bet turbūt būdavo šilčiau nei dabar.
Gatvės tuščios. Vos vienas kitas skubantis, į beformius šiltus drabužius įlindęs žmogus, po pažastimi pasibrukęs ryšulį su maisto daviniu.
Vėjas šiandien aprimęs. Oras sausas ir net gaivus. Po batais girgžda beveik neišmindžiotas sniegas. Gatvėmis retkarčiais pravažiuoja savaeigiai valytuvai, nubraukdami sniegą į kanalizacijos latakus ir aš bandau įsivaizduoti kaip atrodys miestas, kai niekas jo nebevalys. Turbūt bus pasiutusiai daug sniego.
Juk negali tos mašinos amžinai veikti.
Pasukam pagrindine gatve, pro aikštę, pilną šiukšlių.
- Kadaise čia būta nuostabaus parko su šaltiniais, mažais ežerėliais, siaurais jaukiais takeliais. Gaila.
Niekada į šią vietą neatkreipdavau dėmesio. Sunku įsivaizduoti dalykus, kurių niekada nesi matęs. Bet turėjo būti tikrai labai gražu.
- O po pačiu parku- muziejus. Ir į žemę grimztantis stiklinis liftas. Ko tik ten nepamatysi, - ilgesingai užsisvajojo.
Kuo toliau nueinam, tuo Eva daugiau turi ką papasakoti. Kiekvienas pastatas, kiekviena gatvė turi savo istoriją. Net pagalvojęs nebūčiau.
Pasakojimai vis ilgesni, painesni. Vardai, pavadinimai pinasi į vieną tumulą, kurdami istoriją nuo pat pradžios, kai išdygo Miestas, iki dabar.
- Viskas, - ji netikėtai sustojo.
Nieko nesuvokdamas dar paėjau kelis žingsnius pirmyn. Užliūliavo mane tas šiltas švelnus balsas.
- Kas?
O tada pajutau ir pats. Tarsi po žeme būtų apsivertęs milžiniškas akmuo – taip viskas sudrebėjo. Garsiai užkaukė bokšte tūnantis reaktorius, spjaudydamasis išlydžiais.
„Arka“ pagaliau pasimaitino, iščiulpė miestą iki tuščio kiauto.
Tolumoje užkaukė sirenos, pokštelėjo kažkas panašaus į fejerverkus, nuvilnijo iškilmingos muzikos garsai.
Švenčia bjaurybės. Išskrenda, palieka mus sušalti. O patys švenčia. Be gėdos ar apgailestavimo. Tarsi visus paliktus jau seniai būtų nurašę kaip nereikšmingą smulkmeną, būtiną auką.
Gatve pračiuožė dideliu greičiu skriejantys limuzinai atdarais langais. Pro juos išlindę šūkavo, rėkė ir dainavo sušilę, laimingi veidai.
Sveikino jie ne tik vienas kitus bet ir vienišus praeivius.
Būta čia ko džiaugtis.
Iškėlęs ranką parodžiau nelabai padorų gestą. Atsakydama simpatiška įraudusi raudonplaukė pasiuntė oro bučinį.
Še tai tau kokia bjaurybė.
Viena tik Eva šypsojosi ir lygiai taip pat džiaugsmingai mojo.



Į lauką lindo net tie, kurie vargiai paskutinėmis dienomis bepajudėdavo. Lipo, sliūkino, šliaužė stačiais laiptais, keikdami juos sukūrusius architektus ir neveikiančius liftus. Ir stumdėsi ant stogo, kiekvienas ieškodamas geresnės vietos viską stebėti.
Eva, įtikinėdama kad žino gerą vietą, nusivedė link seniai apleisti ir šiukšlynu paversto prekybos centro. Rabždinomės laiptais vienas kitą prilaikydami. Net sušilti spėjau, prasisegiau striukę, nusimoviau pirštines.
Ir pasigailėjau, kai pagaliau įveikėm visus laiptus. Kai paskutinį kartą juos skaičiavau, pasiekiau šimtą ir pasimetęs skaičiuose toliau stengiausi susitelkti vien į kvėpavimą.
- Po galais... tikrai... geras... vaizdas, -sunkiai traukdamas į plaučius orą sušvokščiau, - atgal tai... jau nelipsiu. Oho, -atsitiesiau, gailiai trakštelėjo sąnariai.
- Ot sl‘un‘ius, - išsiviepė Eva, svirduliuodama į šonus.
Jai šis lipimas atėmė daugiau energijos nei man. Vėl stringantis kalbos modulis veikė dar silpniau. Vienas šbaždesys.
Bet vaizdas buvo to vertas.
Kur apsidairysi, ant stogų juodavo žmonių siluetai. Vienur ištisi būriai, kitur – vos keletas.
Blykčiojo jis iš toli, tarsi debesys šiandien būtų padarę išimtį ir trumpai prasisklaidę, leisdami saulei glostyti sidabrinius išsipūtusius šonus.
Išzulintais takais mėnesių mėnesiai laksčiusios įvairių formų ir paskirčių mašinos dabar tyliai kėpsojo sustatytos į milžiniškas aikštes, išjungtos, apsnigtos ir pamirštos.
- Ka‘p gra‘u.
Cilindro šonu nubėgo raudonų šviesų juosta. Po kelių blyksnių užgeso. Užsidegė žalsvos mirguliuojančios lempelės.
Garsiai užkaukė paskutinės dar veikiančios jėgainės, laidais siusdamos beprotiškus kiekius energijos. Užsidegė kiekviena lempa, kiekviena iškaba tamsiose gatvėse, užsižiebė langai, atgijo šviesoforai.
Dar niekada nebuvau matęs taip atgimusio miesto. Tokio spalvoto ir šviesaus.
Vienu metu sugaudė visos parduotuvių, įstaigų, butų, saugomų sandėlių signalizacijos, garsiai užkaukė sirenos ir paskutinį kartą blykstelėjusios, dabar jau amžiams, užgeso miesto šviesos.
Cilindras krustelėjo. Nenoriai, kaip iš gilaus miego bundantis milžinas Lygiai šonais nusirito garų juostos, pažemėje virsdamos smulkiais ledo kristalais.
Garsiai traškėdami atsiskyrė milžiniškai laidai, tiek laiko maitinę tą sidabrinį siaubūną ir „Arka“, gailiai suvaitojusi lengvai atsiplėšė nuo žemės.
Kažkas pradėjo ploti, kažkas džiaugsmingai šūktelėjo. Nebuvo čia kuo džiaugtis, bet vaizdas tikrai pritrenkiantis. 
Evos akys blizgėjo iš laimės, skraidydamos nuo mano veido prie pėda po pėdos kylančios „Arkos“.
Ilgas pratisas gausmas sudrebino dar sveikus dangoraižių stiklus.
Laivas nerangiai pradėjo suktis aplink savo ašį. Užkaukė milžiniški varikliai, bet neatlaikę įtampos, garsiai poškėdami tuoj pat atsijungė.
„Arka“ dar šiek tiek šoktelėjo į viršų ir, apsipylusi garų kamuoliais, lygiai taip pat lėtai nusileido atgal į žemę.
Ir, nebeprilaikoma atraminių gnybtų, nuvirto ant šono.
Vienas po kito išsijungė varikliai, užgeso šviesų juostos. Net sidabriniai šonai apsiblausė.
Mirtina tyla.
Eva tyliai nusijuokė.
- Be‘t gr‘žu b‘vo. K‘s t‘liau?
Sutrikęs nervingai kasiausi krūtinę. Kažkodėl man labai juokingo mintis pagalvojus apie jaunuolius, taip džiaugsmingai laksčiusi gatvėmis ir dabar, turbūt, apimtus klaikaus supratimo kad teks į tas pačias gatves grįžti.
- Gal į parką, kol oras pusėtinas? Šiukšlėmis užversta tik pati pradžia. Papasakotum ką.
- Ko‘ėl gi ne, - ir įsikibo į parankę.
2017-03-08 23:58
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 13 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-29 15:56
Lengvai
Na, pabaigą tikrai užskaitau. Bet tik pabaigą.

Mano manymu šis - vienas silpnesnių Meškio kūrinių. Meški, kaip pats jauti?

Pradžialabai paini: raganius, amuletai, limuzinas, Eva.. Po to šiek tiek viskas aiškėja, bet asmeniškai man pritrūko to aiškumo daugiau. Tai kas ta Arka ir kam ji skirta? Ir kodėl? Svarbiausa - kodėl???

Vaizdelis yra, bet kūrinio - ne. Nors, jeigu vertinsime konkurso kontekste - visai nieko. Bent jau už Nuar stipresnis.

3,5-->4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-18 21:18
Vajus
Iš tikro gerai. Pavydžiu Meškinui to sugebėjimo rašant lyg ir apie nieką, priversti skaitytoją perskaityti iki galo visą kūrinį.
Pabaiga tokia paprasta, šiek tiek nuvilianti. Nebūtų buvę blogai, jei būtų kažkaip "užvažiavusi" skaitytojui. Bet vis tiek  5.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-15 19:25
Damastas
Skaitėsi lengvai, suprantamai. Norėjosi, kad šamano duota veržlė turėtų išrišimą pačioje pabaigoje, o ne iškarto, ties kažkokių dvigubu stiklu. Pasakotojas sukurtas labai vykusiai, išvengiant nereikalingų atspalvių ir paaiškinimų, turintis visas emocijas pritinkančias situacijai. Eva – dar vienas vykęs personažas. Gal tik derėtų paremontuoti leksiką. Kartasi gana sunkiai persiskaito jos dialogas, be to, nepastebėjau, kad kas šitaip skirtų pvz. mikčiojimą arba užsikirtimus. Ten, kur Eva gauna geresnę baterija, vis dėlto palikčiau mikčiojimą, tik daug retesnį, nes tame epizode personažas šiek tiek praranda save. Raganius – dar vienas pagalbinis herojus/pranašautojas puikiai atskleidžiantis pasaulio nuotaikas, baimes ir neviltį.
Šiek tiek piktnaudžiaujama įvardžiais. Šiek tiek, visiškai vos vos, nuvylė pabaiga. Tiksliau išrišimas. Bet, tarkime, jis skirtas jaunesnei auditorijai.

Vis dėlto, mano galva, šis kūrinys yra labiau išbaigtas ir tikslus savo išpildyme.

Man patiko skaityti :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-13 21:12
EgiZ
Vos keli fantazijos tepsniai - ir te tau gardus pasakojimas :) Sklandžiai, vaizdžiai ir įtaigiai.
Mano pagarba!
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-11 14:03
Pelas
Hm, Meškiukas nelaiko savęs nugalėtoju, o ir dauguma... Nors man šis darbas labiau patiko. Puikiai perteikta slogi, šalta ateities pasaulio atmosfera. Skaitant „užsirovimas“ ant keistų, įdomių detalių, jų nenutrūkstantis dozavimas tik didino intrigą. Deja, nesulaukiau (neįžvelgiau?) apibendrinimo, paaiškinimo. Liko daug klaustukų. Gal tai vienintelis nedidelis priekaištas kūriniui.
Gerai sužaista su tema „Žemiau nulio“. Tai ne tik šaltis, bet dar ir „Arkoje“ žmonių gradavimas su nuline riba.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-10 14:00
pikta kaip širšė
Po ilgų diskusijų su savimi nusprendžiau, kad jei reiktų balsuoti, tai balsuočiau už šį darbą, kaip dvikovos nugalėtoją. Bzzz
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-09 23:14
cerera
Viskas čia man labai patiko, net nežinau, ką išskirt. Ir pats fantastinis pasaulis, atskleidžiamas per detales, neįkyriai ir labai natūraliai, ir kuriama atmosfera, ir labai gyvi, tikroviški personažai. Ir tai, kaip tie charakteriai atkleidžiami: per reakcijas, nuotaikas, dialogus.
O jau tie dialogai… Kaip man patiko jų tarpusavio bendravimas, Evos ir...?

Nepatiko tik tai, kad nesu tikra, ar viską teisingai supratau. Ką reiškia tos geltonos akys? Tai JIE ne šiaip sau privilegijuotieji, o dar ir fiziologiškai kitokie?
Kas atsitiko Evos balsui? Iš kur ji gavo tą atsarginį modulį, o jei jį taip paprasta gaut, kodėl taip retai jį keičia :D ? 
Čia irgi esu priversta pasiduot : g‘dai ne‘eik‘lin‘i.

Patiko, kaiip pabaigei kūrinį. Natūraliai ir elegantiškai, net sunku patikėt, kad taip rašo vyras...Ne todėl, kad vyrai prastai rašo, aš netgi esu įsitikinus kad rašo jie geriau ir dauguma mano mėgstamiausių autorių yra vyrai. Tiesiog tas subtilumas detalėse, Evos žavesys, tos visos žavios smulkmenos ir svarbiausia, kad viskas laiku ir vietoje.

P.S. Aš ką tik supratau, kad esu visai objektyvi. Šį kartą įvertinčiau Meškiuką visais 2 balais aukščiau, nors Nuar man kur labiau patinka: ji gražesnė, labiau bendraujanti, reaguoja į komentarus bei komentuoja pati:))) Todėl šioje dvikovoje „sirgau“ už ją, vat...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-09 18:23
St Sebastianas
Komentaras abiems autoriams bus vienodas.

Komentare gali būti dalykų netinkamų nepilnamečiams, nestabilios psichikos, stabilios nesąmonės ir jautrios sielos žmonėms.

Nuoširdžiai pasakysiu, kad komentarą man buvo žvėriškai sunku pradėti. Ne dėl to, kad kūriniai paliko be žado, o būtent todėl, kad nežinojau nuo ko pradėti.  Perskaičius neapleido jaumas, kad abu kūriniai turėjo būti smarkiai (dvigubai?) ilgesni. Daug visko lieka už kadro ką norėtųsi pamatyti.

Kūriniuose puikiai jaučiami du pasauliai, bet kiek pamenu turėjo  būti trys? Meškiuko ledu virstantis pasaulis ir Nuar realybė atrodo labai tinkami pasakojimo stiliui. Fantastinis Nuar pasaulis... Jausmas tarsi skaitomos knygos personažas knygyne praeidamas būtų pamatęs viršelį su pavadinimu „Berniuko ryklio nuotykiai zoofilo sandėliuke“. Nors gal, tiksliau, praeidamas būtų pamatęs „Berniuko ryklio nuo...“ Realusis pasaulis yra labai geras. Meškiuko pasaulis sėdi pusnyje ir rūko. Bet štai tas fantastiškas pasaulis čiulpia rūkančiam meškiuko pasauliui. Jame trūksta visko, kas realiąją dalį padaro tokia gera: detalumo, pasakojimo, personažų. Gal reikėjo tuos pasaulius pradėti pinti smarkiai anksčiau? Tarkime, viešnamio valytoja neštų lauk sunkų šiukšlių maišą iš kurio linksmai motų tatuiruota žmogaus ryklio ranka. Kokie nors nugirsti gandai, kad ir iš apsauginių prie viešnamio. 

Atmosferą jaučiau abiejuose kūriniuose. Kalėdiškos nuotaikos Meškiuko kūrinys. Kuriame linksmasis Kalėdų Senelis padovanoja žmonėms energiją sriaubusį cilindrą, pilną žmonių, kurie niekino pasiliekančiuosius. Kuriame žmonės šildosi kanalizacijoje į kurią sniegą stumia automatiniai valytuvai. Tikriausiai, kad žmonėms ten šilčiau būtų... Meilės romanų atmosfera spinduliuojantis Nuar kūrinys. Toks, kuriame kiekvienas medikas yra tarnavęs kariuomenėje. Žvalgų būryje. Ne tik pratybose. Pats tikrino slopstantį Osamos pulsą. Ir po to pėsčias namo grįžo. Nenusivilkęs amerikietiškos uniformos. Maršrutą rinkosi per Rusiją. Štai tokie mūsų medikai vykstantys į kitas šalis dirbti... Čia kliurkai, kurie man atmosferą pagadino. 

Meškiuko kūrinys kaip gerai pašventęs žmogus kybo ant kaklo dviems personažams. Viskas kaip ir smagu, personažai tikrai sukurti, jaučiasi kur kuris, net šalutiniai neatrodo kaip dekoracija. Nuar situacija labai panaši. Sakyčiau, pagrindiniai personažai smarkiai stipresni. Vis dėl to, šalutinių smarkiai trūksta. Anesteziologas labai panašus į personažą, tačiau dėl jam skirtos kūrinio erdvės jis atrodo kaip kiborgas sakantis tekstą, kuris privalomas, kad kūrinys nepasibaigtų ten yra tuo metu. Su juo kontaktas taip pat galėtų atsirasti ne tuomet, kai mirtinai prireikia, bet ir gerokai anksčiau. Pokalbis prie kavos puodelio, iš serijos kaip sekėsi? Va, neseniai operavau tatuiruočių fanatiką, kuris save vadino žmogum rykliu, kaži, kaip jam seksis palatoje su tuo neaiškios lytinės orientacijos tipu, kuris sakosi esąs žmogus harpūnas? Lygiai taip pat rykliažmogiai galėjo turėti išskirtinių asmenybių. Be dialogų irgi galima kai ką pasakyti apie žmones.

Istorija. Manau, kad nė vieno autoriaus nenustebinsiu pasakydamas, kad jų istorijos visiškai paprastos? Čia lyg ir ne trūkumas, bet ir ne privalumas. Meškiuko kūrinys laikosi ant personažų ir atmosferos, Nuar kūrinys - ant personažų ir kažkiek mistikos. Abu autoriai tikrai galėjo išspausti daugiau, bet tebūnie.

Kaip jonvabalis pateles švytinčiu, taip kūrinys skaitytojus gali sužavėti teisingu galu. Štai galas kūriniuose man ir nepatiko. Na, nukrito cilindras su krūva mėsos ir kas iš to? Jei kūrinyje būtų sukurta labai stipraus neišvengiamumo atmosfera  ir personažo nuoskauda, tuomet efektas būtų buvęs visai kitoks. Bent man skaitant susidarė įspūdis, kad personažas susikoncentravęs į tai, kad jis lieka, o ne į tai, kad kažkas išskrenda. Jei būtų atvirkščiai, krentančio laivo efektas būtų žymiai geresnis. Dabar tai tiesiog gražus reginys ir tiek.

Žmonių ryklių susitikimas su marių pėstininku iš Lietuvos kariuomenės trečiosios (pirmoji būtų per daug rimta) žvalgų brigados papasakotas kaip meninis raportas. Žinoma, naujas prakeiksmas „kad tave kiaulės užčiulptų“ be šio kūrinio skambėtų nykiai, tačiau atrodo, kad tai bene geriausia pabaigos dalis. Kur dramatizmas, kai pagrindinis personažas puola į nasrus rykliui, kad atšipusia geležėle, laikyta tarp pirštų galėtų siaubūnui pažeisti smegenis? Ech... Lyginant su likusiu kūriniu pabaiga tai jau toks gėlas vandenėlis...

Džiaugiuosi, kad perskaitęs kūrinius nesigailėjau sugaišęs marias laiko. Mano favoritas – Nuar „Ryklių užkalbėtoja“, nors išsirinkti nebuvo lengva.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-09 12:23
sesė_mėta
Ech, meškiukas mane nuvylė. Atsidariau tuščią word'o lapą ir sakiau, skaitysiu, ir rašysiuos pastabas, kad nepamirščiau. Ir... nepasirašiau nei vienos. Nei vieno žodžio. Visiškai nieko.

Belekaip gerai. Du penketus uždėčiau jei galėčiau :).

Jaučiu, kad gal nesu daugiau nieko meškiuko skaičius. Jaučiu pats laikas.

Perskaičius širšės komentarą... Vėlgi, jei dar ne visiem prisipažinau - aš jūsų skyrelyje esu prisiplakėlė prozos gerbėja, vis tik beveik neskaičiusi fantastikos, tai mano komentarus, gal reikėtų kritiškai vertint, bet - man tai Arkos nusivožimas buvo tikrai gražus ir pakankamas plot twistas :).
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-09 11:17
pikta kaip širšė
Nepamenu, kada meldžiausi skaitydama tekstą paskutinį kartą. Sukurtas pasaulis - nerealus savo įtaigumu. Detalės, puikiai papildančios ir kuriančios atmosferą (požeminė jėgainė ir šiltas grindinys...mmmm), limuzinai su šėliotojais, laiptinės, dingstanti šiluma - viskas puikiai dera tarpusavyje taip gerai, kaip būna tik realybėje. Veikėjai. Blemba - nekenčiu tavęs, nes man nepatinka pavydėti :-)) Evos kalbos sutrikimas perteiktas tobulai, tas gatvių valytojas, visiškai epizodinis, bet toks ryškus. Pagrindinio veikėjo vidinis pyktis susipinantis su susitaikymu. Nežinau, ar galima būtų kažką daugiau išspausti. Sakyčiau tobula. Beveik apsiverkiau iš malonumo skaitydama. Ir meldžiausi, kad visas tas gėris susidėliotų į kažkokią istoriją, mintį, kažkokį finalinį "išrišimą" ar plot twist'ą. Kažką, kas vainikuotų ir surištų tuos puikius elementus. Bet... Taip, "Arkos" nusivožimas gražiai ironiškas, bet man jo buvo per mažai. Tiesiog per mažai :-(
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-09 09:22
Aurimaz
Sakyčiau, čia vienas tų retų atvejų, kai istoriją už ausų išvelka patys personažai. Nes jeigu ne jie, tai būtų liūdnoka...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-08 23:59
Meškiukas
Dvikova su Nuar.
Nuar man parinko: "Žemiau nulio" - Sci-Fi-veiksmas vyksta tik fantastiniame pasaulyje".
Aš Nuar parinkau: "Atsitiktinumas"-Tamsioji fantastika-Veiksmas vyksta tiek fantastiniame, tiek realiame pasaulyje.

Leidom vienas kitam šiek tiek laisviau žiūrėti į užduoties išpildymus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Knygos - internetinis knygynas

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą