Namas už tilto_1

Pastebėjau jį dar elektrobuse. Įlipo kitoje stotelėje po manęs. Atrodė išsiblaškęs, sutrikęs, susinervinęs. Ilgai čiupinėjosi elektroninio bilieto. Dar keliolika sekundžių ir būčiau jį pričiupęs dar ten. Spėjo.
Paskui niekaip negalėjo išsirinkti vietos. Du kartus perėjo iš galo į priekį ir atgal, kol galiausiai atsisėdo prie pagyvenusios ponios tukliu įraudusiu veidu per dvi eiles nuo manęs. Galėjau nepersėdęs jį stebėti. Ne atsisėdo, o tik prisėdo ant sėdynės kraštelio. Vienas nesusegto lietpalčio skvernas nudryko ant grindų. Pro šoną ėjęs išstypęs paauglys tyčia jį užmynė, dar pasukiojo batu. Įžūliai pažvelgė tiesiai man į akis. Atpažino. Taip, negi nušaučiau už primintą lietpalčio skverną! Och, tas noras laužyti taisykles! Kada nors tu neiškęsi, iškrėsi ką nors rimtesnio, ir aš tada būsiu šalia.
O štai šitas vėpla taisyklių laužyti nenori. Tiesiog dabar apie jas negalvoja. Gal paliko mylimoji? Žinoma, jei tokį iš viso kas nors galėjo mylėti. Gal atleido iš darbo? Tik ar toks galėjo turėti vertingą darbą! Tikriausiai dirbo žemiausiame rate, o iš ten nėra kur atleisti. Lietpaltis, kažkada veikiausiai madingas ir brangus, gerokai aptrintas, gal skuduryne už vieną du kreditus pirktas. Bet gal aš neteisus, gal žmogų ištiko nelaimė? Pavyzdžiui, gavo žinią apie motinos mirtį. Irgi vargu. Genai – didelė jėga. Matant, koks palikuonis, galima spėti, kad motina jau seniai turėjo įkliūti. Veikiausiai jis apskritai iš embrionų banko. Nors ne, tie nesinervina, nelaužo taisyklių – aukščiausio lygio genų inžinerijos produktai. Dar dešimt dvidešimt metų ir išstums net tokius kaip aš. Į žemesnį ratą. Tada dar į žemesnį ir dar. Užvaldys viską. Paklusnūs, neklystantys, tobuli. Tada aš pažeisiu taisyklę. Galbūt tyčia. O ką daryt, kai nebelieka kreditų padoriai gyventi! Štai todėl savo ateitimi ir turiu pasirūpinti dabar. Štai todėl man labai reikia tokių kaip šis netikėlis. Man labai jo reikia.
Kita stotelė – Centras. Jaunuolis sunkiai atsistojo ir patraukė prie galinių durų. Aš priėjau prie vidurinių. Įdomu, kur patrauks? Gerai, jei į Prekybcentrį, ten ir sekti lengviau, ir taisyklių daugiau. Blogiau, jei į Parką. Ten stebėti galima iš toliau, bet tikimybė, kad ką nors pažeis, ten gerokai mažesnė. Atvira erdvė, liberali aplinka. Blogiausia, jei į Universitetą. Tada sudie mano kreditai. – Universitete galioja kitos taisyklės, ir ten jau aš galiu tapti taikiniu.
Išlipęs pasuko kairėn prie sankryžos. Velnias, į Universitetą. Vadinasi, man liko 800 metrų, kad gaučiau savo kreditus, jam – 800 metrų, kad iškrėstų kvailystę.
Užsižiebė žalia. Visa mase plūstelėjo per gatvę. Nors kokia čia masė! – keliolika žmogelių. Po to, kai buvo priimtas laisvosios bausmės taisyklių laužytojams įstatymas, kelis mėnesius statistika atrodė įspūdingai – trys keturi tūkstančiai kasdien. Ilgainiui šie skaičiai sumažėjo, sumažėjo ir žmonių gatvėse. Daugelis mieliau liko namie, nei rizikavo suklysti viešoje vietoje. Krito ir mano uždarbis. Pradžioje  pavykdavo nubausti du tris per dieną. Kartą net penkis. Bet konkurencija didėjo, o taikinių mažėjo. Žmonės tapo atsargesni, tvarkingesni, paklusnesni. Biurų tarnautojai nebebėgo darbo metu apsipirkti ar pas kirpėją, praeiviai nėjo per gatvę neleistinose vietose, vairuotojai neviršijo greičio, parke niekas nebedrįso numesti nė šiukšlelės, elektrobusuose nebeliko zuikių, niekas nesikeikė. Deja. Dabar jau džiaugiausi gavęs vieną per savaitę. Ne kas, bet vis tiek leido padengti išlaidas licencijai bei įrangai, susimokėti už buitį ir bent šiek tiek atsidėti juodai dienai.
Vidury perėjos jaunuolis sustojo. Gal pajuto esąs sekamas? Nenorėdamas išsiduoti praėjau pro šalį nestabtelėjęs. Jei apsigręš ir nueis atgal, viskas, jį prarasiu. Negaliu gi ir aš nei iš šio, ne iš to apsigręžti ir patraukti atgal. Pernelyg akivaizdu – jis viską suprastų. Sudie kreditai. Todėl atsigręžiau tik priėjęs šaligatvį. Vaikinas pasilenkęs krapštėsi su batraiščiu. Tyčia? Ne, tikrai ne. Jo mintys akivaizdžiai skrajojo kažkur kitur. Man jo beveik pagailo, bet savo gailestį nugrūdau kuo giliau.
– Galvok apie savo ateitį, – iškošiau pro sukąstus dantis.
Sumirksėjo žalia šviesa ir supypsėjo įspėjamasis signalas. Pradžioj, be manęs, niekas nepastebėjo, bet jau po kelių sekundžių visų aplinkinių žvilgsniai susmigo į vidury perėjos susikūprinusį jaunuolį.
– Bėk! – kažkas šūktelėjo iš anapus. – Pasirodo, dar likę tokių, kuriems rūpi kiti! Atgyvenos. Tačiau man labai reikalingos – mano pajamų šaltinis.
Jaunuolis atsitiesė ir apsižvalgė. Atrodo, tik dabar suprato tebestovįs vidury gatvės ir šuoliais pasileido šaligatvio link. Bet šiandien aiškiai buvo ne jo diena. Primynęs batraištį, kurio taip ir nespėjo susirišti, kaip ilgas išsitiesė gatvėje vos už kelių metrų nuo manęs. Žybtelėjo raudona šviesoforo akis ir suskambo spigus signalas.

Tą pačią akimirką iššoviau.