nežadinkit

nežadinkit manęs. nenoriu atsibusti.
taip gera ten, kur su tavim buvau.
nors sapnuose...
dabar ten tavo būstas,
jį retkarčiais nekviečiama lankau.

mus laimino žiema. dėkodama už tai

paglostau švelniai sniego pusnį -
tokia šalta...
nuo to tik dar skaudžiau
akimirksny trumpam tave paliest
iliuzija trapia... lai tęsias kuo ilgiau 
 
nematoma gija. tik ja galiu priglusti
prie tavo sielos
bet apkabinu stipriau pagalvę drėgną.
nežadinkit manęs.
nenoriu atsibusti.
                        ---
lyg permaldavus Nemezidės rūstį
sapnų delnuos brangų šešėlį praeities matau.