Rašyk
Eilės (73643)
Fantastika (2197)
Esė (1498)
Proza (10401)
Vaikams (2524)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Mastermind Hazord Mastermind Hazord

Bokštas 14. Pabaiga

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių
Rekomendavo: klimbingupthewalls, _ ___


atsisveikinimas

Miestas miegojo pakabintas amžinoje pilkumoje. Laikas ir erdvė joje buvo neabejotinai subjektyvūs dalykai; savaime suprantama, tiek pats miestas, tiek jame esantys gyvi ir negyvi daiktai buvo absoliutus stebėjimo objektas. Štai, pažvelk: ore pakibusioje dulkėje sustingęs fotonas, pajutęs žvilgsnį, išsilaisvina, paklūsta dėsniams, kuriuos žinai, ir su beveik girdimu krištoliniu skambtelėjimu išjuda trumpiausiu keliu iki tikslo, kuris buvo jame dar prieš elektronui šokant į žemesnę orbitalę. Dulkė, kabėjusi statiškame ore nuo pat subjektyvaus laiko pradžios, ima šokti nematomose jo srautų rankose. Iš abejingos ir pilkos nebūties randasi ir geležinkelio stoties salė, kurioje labiausiai panašus į gyvą daiktą dalykas yra chaotiškas dulkių šokis didžiulėje jos tuštumoje. Stoties stogas - skardinis; paprastai to niekada nežinotum, jei nebūtų taip tuščia ir beveik visiškoje tyloje nesigirdėtų lašų, kadaise kritusių ant jo, garso.

Koja, buvusi ore penkerius metus, vėl leidžiasi ant žemės. Kita pėda atsispiria ir kyla aukštyn - vis greičiau, ir greičiau, paskiri judesiai jungiasi, tampa veiksmu, tampa širdies plakimu, alsavimu, gyvybe kažkur kitur, visiškai kitoj erdvėj, visiškai kitaip, negu pasaulyje, kurį taip gerai pažįstame ir žinome. Taip bėga žmogus, bėga jau metų metus, iš vietos nepajudėdamas per milimetrą, bet per šią sekundę nubėgdamas ištisus kilometrus, bėga žinodamas savo tikslą, paslėptą stotyje, pilnoje traukinių, kurių ratai pasidengę kitokiomis rūdimis; kurie stovėjo ir rūdijo ten nuo savo atsiradimo akimirkos, ištisi sąstatai tuščių vagonų, niekad neišvažiuosiančių bėgiais, vedančiais iš ČIA į TEN.

Iš pilkumos išnyra kitas žmogus - jis steriliomis tuščiomis gatvėmis, kurių šaligatvių tarpai neturi nei vieno žolės stiebelio, nešasi negyvėlį. Kaip talismaną, nujausdamas, kad taip reikia, tai yra jo raison d'être, taip pat, kaip negyvelio būties esmė - būti nešamam šio žmogaus; jie surišti saitais, tolygiems jų visatos dėsniams. Gyvasis nežino, kokie tie saitai, negyvasis - negali pasakyti. Ying - nutilindžiuoja kažkuriame lange be stiklo ir užuolaidos kažkieno palikti vėjo varpeliai - ir yang.

Kažkur toli nuo šitų trijų, bute, esančiame aštuntame aukšte, apstatytame tarybiniu stiliumi, ant rožinės minkštos sofos sėdi be galo susirūpinęs ketvirtas žmogus. Ant žurnalinio staliuko, esančio prieš sofą, jis pasidėjęs du laikrodžius, rodančius skirtingą laiką. Rankose jis laiko nedidelę dėžutę. Jo žvilgsnis nukreiptas į paveikslą, kabantį prieš jį. Jame - auksinis jauno mėnulio pjautuvas, pakibęs žalsvai mėlyname danguje ir jaunos moters veidas. Žmogaus lūpos ritmingai juda, ritmingai dėliodamos skiemenis: sin-ko-pė, sin-ko-pė, sin-ko-pė.

Per patį vidurį stovi bokštas, rodos, tuoj tuoj prakirsiantis pilką dangų - aptrupėjęs, bet išdidus ir didingas. Nuo jo matosi visas miestas - tuščias ir negyvas. Žmonės, kurie iš tokio aukščio atrodytų kaip smėlio grūdeliai, jo kraujas, išbėgo dar tada, kai miestas neturėjo tikslių, tarsi peiliu išpjautų ribų. Jis, talpinęs milijonus, tėra buveinė keturiems. Tuščiose tamsių langų akiduobėse, plačiuose tašką A ir tašką B jungiančiuose keliuose, nudžiūvusių medžių pilnuose parkuose ir tarp kitokiomis rūdimis pasidengusių visam laikui užgesusių žibintų stulpų kabo oras - toks nejudrus, kad atrodo net tirštas. Tai - dekoracijos veiksmui. Be garso kyla nematoma užuolaida. Negirdimai nuaidi emfemeriškos publikos plojimai. Jeigu šitas pasaulis turėtų saulę, taip prasidėtų diena.

Žmogus atveria dideles duris, ir, šlapias nuo prakaito, žengia į tuščią salę marmurinėmis kolonomis. Jis gali prisiekti, kad išgirsta paukščio sparnų plakimą tuščios salės palubėje; ten, savaime suprantama, nieko nėra. Nieko ir negali būti pasaulyje, kuris tapo tranzitiniu į niekur. Laiptais jis leidžiasi žemyn, į praėjimą tarp peronų. Blanki pilka šviesa iš lauko apšviečia laiptus į pirmą, antrą, šeštą, dešimtą peroną; tarpai tamsūs, tačiau akys greitai apsipranta su tamsa ir geba netgi įžvelgti stambias laikraščių, neapdairiai paliktų ant grindų, antraštes, bylojančias apie ypatingas aplinkybes, katastrofą ir privalomą evakuaciją. Žmogus žino, nors negali pasakyti, kaip, kurio perono ir kurio kelio jam reikia. Jis gali pasakyti vagono numerį (aštuoni) ir spalvą (žalia), ir paskirtį (pašto), ir kad dėžė yra antroje lentynoje, ir jos inventoriaus numeris yra 466. Jis nežino, kas yra jos viduje - tai, kas suteikė jam viską, kas jam žinoma, negali pažvelgti į jos vidų. Žmogus ją atidaro. Dėžės viduje - surūdijęs konservų atidarytuvas medine rankena.

Nedideliam skverelyje po nudžiūvusiu medžiu yra suoliukas. Ant jo sėdi keistas duetas - pavargusio veido žmogus su fotoaparatu, pakabintu ant kaklo, ir žmogus, kurio kaklas perkreiptas negeru kampu. Vienas iš jų rūko ir žiūri į kitą. Jis įtaria, kad šis prisėdimas - paskutinis. Negyvėlis tai žino. Pilki nebrangios cigaretės dūmai kyla į pilką dangų, ir žmogus pagaliau nebyliai užduoda klausimą - o kas dabar? Dabar mes lauksime čia, atsako negyvėlis. Kodėl? - klausia žmogus. Taip nusprendė tas, kuris kalba mūsų lūpomis - gauna atsakymą. Kodėl? - jausdamasis kiek kvailai vėl paklausia žmogus. Kad tie, kurie stebi, gautų tai, kas seniai jiems priklausė - ir daugiau klausimų nebelieka. Jie taip ir lieka sėdėti nedideliame skverelyje, po nudžiūvusiu medžiu, apsupti šimtamečių namų tuščiomis ir tamsiomis langų akimis ir skardiniais nuožulniais stogais. Kažkur toli nugriaudi griaustinis.

Tarybiniu stiliumi apstatytas butas ima dusinti. Čia per mažai oro, pagalvoja žmogus su dėžute rankose, per mažai erdvės. Nusipelnau bent vaizdo iš pirmos eilės - bando pateisinti poreikį išeiti jis, ir jam tai puikiai pavyksta - kam, galų gale, prieštarauti sau. Jis žengia pro duris, iš įpročio jas užrakina, taip pat iš įpročio spaudžia lifto mygtuką - „lifto mygtukai yra du: vienas su numeriu 8 - namo, kitas - su numeriu 1: kažkur kitur“ - tada staiga atsitokėja, susijuokia iš savo poelgių absurdiškumo, ir neskubiai ima leistis laiptais žemyn. Jo tikslas - visai netoli: gretimas šešiolikaukštis, ant kurio stogo nė dorai nesuprasdamas kodėl, jis užsitempė vieną iš savo tarybinių nuo amžiaus beviltiškai nublankusių, bet vis dar rožinių fotelių. Kitas, atsitiktinai prisimena jis, yra ant skardžio šalia išdžiūvusios upės, tarp medžių, kurie jau seniai nudžiūvo; išdžiūvusios upės ir sausų medžių vaizdinys jį kažkodėl smarkiai nuliūdina ir pirštai patys išsitiesia link mygtuko; dar ne - sudraudžia jis save, eidamas kiemu, - dar ne laikas - ir užuodžia beveik užmirštą ateinančio sodraus lietaus kvapą.

Jeigu miestas galėtų prisiminti, ko gero jis prisimintų tuos vasarų vakarus, kada oras taip pat sustingdavo ir tapdavo tirštas, dangus nusidažydavo raudoniu ir žaluma; iš kažkur toli pakvipdavo drėgme, ir visas laukimas, visa sausra įgaudavo prasmę vos tik pirmam žybtelėjimui praplėšus iš, rodos, niekur atėjusią tamsą danguje ant šviesaus nuo sausumo betono atsirasdavo pirmas tamsus apskritimas, paskui antras - šimtai vasarojančių mieste mokinių ima bėgti iš kiemų į savo laiptines, žmonės, vėluojantys parsirasti iš darbų, dar labiau paspartina žingsnį, automobilių, šviečiančių raudonais galiniais žibintais, upėje vienas po kito įsijungia valytuvai, - trečias, dešimtas, šimtasis; kyla vėjas ir lietus tampa liūtimi, kurios šuorai tarsi tamsios velvetinės užuolaidos paslepia viską šiek tiek paslaptingoje, gaivalingoje prieblandoje, kurioje matyti tik netolimi oranžiniai gatvės žibintai ir stroboskopiniai žaibų blyksniai. Bet miestas atminties neturi, todėl niekas nesikeičia tuščiose jo gatvėse ir bežadėse tamsių langų akiduobėse, kai ant šviesaus nuo sausumo betono atsiranda pirma, trečia, dešimta lietaus dėmė.

Kiemo bromoje pasirodo žmogus - padusęs jis atsiremia į namo sieną. Priešais jį - tai, kas kažkada buvo skverelis, o dabar - tiesiog keli nudžiūvę medžiai. Po vienu iš jų, ant suoliuko, kurį mėgdavo linksma kompanija vakariniams pokalbiams apie fiziką, chemiją, filosofiją ir gyvenimą draugiškai gurkšnojant nebrangų alų, sėdi dvejulė - nuo, greičiausiai, rūkymo papilkavęs žmogus, tarp kurio pirštų baigia sudegti cigaretė (pelenų stulpelis - cigaretės ilgio) ir kitas, visiškai nejudantis. Atrodo, tarsi iki pat pasirodant trečiąjam, jiedu šnekėjosi - ne taip jaukiai, kaip kadaise čia buvusi kompanija, bet taip pat esmingai. Žmogus, atgavęs kvapą, nebeskubėdamas prieina prie jų, ir visą iki šiol tvyrojusią nenatūralią tylą nutraukia jį patį išgasdinantis jo balsas, tariantis „labas vakaras“ - rūkantysis nustebęs atsisuka, ir tarsi ruošiasi atsakyti tokiu pačiu mandagiu pasisveikinimu, tačiau spėja ištarti tik „La-“, nes tiesiai į kairę jo akį iki pat medinės rankenos suvaromas konservų atidarytuvas, kurį, nors ir būdamas visiškai negyvas, negyvėlis puikiai atpažįsta, jo sustiklėjusios akys negerai sužvilga, ir staiga sutamsėjusiame danguje tvykstelėjęs žaibas nušviečia kraupiai išsišiepusį jo veidą - „TAI MANO ATIDARYTUVAS! „ - ir trečiasis žmogus staiga prisimena viską, netgi savo vardą - iš dangaus pasipila tarsi iš kibiro - ir su siaubu pažvelgia į nuostaboje sustingusį kito žmogaus veidą, kurį bjauroja iš akies styrantis atidarytuvas; iš žaizdos žmogui vietoj kraujo sunkiasi ir visuose trijuose matavimuose sklinda pilkuma. Kažkas ima klykti, žviegti it skerdžiama kiaulė, kaip oro pavojaus sirena, ir žmogus, stovintis skverelyje su dviem lavonais ant suoliuko ir žvelgiantis, kaip vyksta erdvės erozija, suvokia, kad klykia jis pats.

Žmogus ant stogo žiūri į pusę, kuri kadaise buvo vakarais. Jis mato, kaip tai, kas kažkada buvo dangumi, aptraukia tamsūs, apsunkę audros debesys. Jis jaučia, kaip visas oras pritvinksta elektros; jo pirštai švelniai glosto mygtuką, bet jis jaučia - dar ne laikas, jis laukia ženklo, kaip Mozė laukė ant kalno - nežinodamas ko, bet būdamas tikras, kad vos tik tai pamatys, supras. Žmogus pajunta, kaip ant jo krenta lašas, antras, dešimtas; ir štai, jis stovi lietuje - ir jam atrodo, kad taip pamažu, drabužius permerkęs lietus ima permerkti jo odą, prasisunkia iki pat širdies ir - dar šiek tiek! - ims plauti nuodėmės juodulius nuo jo sielos, bet štai, jis pamato ženklą - į kairėje pusėje esantį bokštą rangydamasis pliekia žaibo čiuptuvas, dešinėje pusėje atsiveria pilkos nebūties šunvotė, ir žmogaus pirštai patys, jam dorai nesusivokus, spaudžia mygtuką ir kartu su griaustiniu visą pasaulį užlieja už bet kokią šviesą ryškesnė tamsa.
2017-03-04 22:01
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-12 23:33
beveidis cukuru
1
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-12 23:33
beveidis cukuru
Jaučia, jaučia - kiek daug pojūčių...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-09 18:40
Lengvai
MMH, tu dar gyvas - negaliu patikėti! O dar labiau tuo, kad prisiminei Bokštą, ir įsivaizduok sau, aš Bokštą prisimenu kuo puikiausiai, skaitytą 2010-aisiais, kažkur Žemųjų Tatrų papėdėj.

Kurti atmosferą gebėjimo nepraradai. Puikiai jaučiu miestą ir artėjančią liūtį.

Pabaiga gera - pati pabaiga, bet pirma pusė teksto kiek, hmmmm, prėska? Taip, prėska - geras žodis.

Ir dar, vis mintyse sukasi klausimas - o dabar ramiau naktimis miegasi? :)


5
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-07 21:13
St Sebastianas
Seniai seniai, kai buvau jaunas, aš pirmą kartą pažvelgiau į bokštą. Ir štai po daugelio metų mes sėdime prie monitoriaus. Ne kartu. Ne tuo pačiu metu. Ir tikiuosi, kad kiekvienas uždėjęs tam tikrą pliusą. Vienas užbaigė kūrinį. Kitas sulaukė paskutinės dalies dar būdamas gyvas. Ir vis dėl to, jei mes kada susitiksime tame pačiame erdvėlaikio taške, jaučiu, nesusilaikysiu ir apdovanosiu tavo sėdimąją smagiu kerzo spyriu. Už viską. Už ksi tarp dalių, kurių galėjo būti gerokai mažiau. Už tai, kad kūrinys baigėsi taip, kaip baigėsi. Už tai, ką dar sugalvosiu.

Pabaiga nėra bloga, kaip ir tinkama visam kūriniui, tačiau tikriausiai norėčiau kiek kitokio stilistinio atlikimo. Jei pagal pirmąsias dalis gali įsivaizduoti kiek šizovą gerą siaubo žaidimą ar filmą, link pabaigos vis daugėja šizos ir mažėja siaubo. Tarkime po tiek metų aš vis dar prisiminiau epizodą, kuriame antrosios pamainos operatorius keliauja link lifto. Netgi prisiminiau, kodėl jis bijojo tamsos. Pabaigos atmosfera visai ne tokia.

Tai finalinė dalis ir ji gaus bendrą kūrinio, o ne tik šios dalies vertinimą. Nepaisant _siaubingai ilgų_ laikotarpių tarp dalių, nepaisant to, kad pats kūrinys yra trumpas, vis dėl to su juo praleidau tikrai neužmirštamų akimirkų. Ir jei po trylikos metų... Po trylikos metų! Ir jei po trylikos metų vis dar sugebi prisiminti tai kas vyko kūrinyje, tikriausiai reiškia, kad jis paliko įspūdį. Džiaugiuosi, kad teigiamą įspūdį.

P.S. Ar dar kada sulauksime tamstos kūrybos?
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-05 10:25
sesė_mėta
Gražu. Atmosfera gerai. Kyla mintis paskaityti daugiau. Neįtikina tik tie visi tarybiniai daiktai. Ar ne per daug jų, jei 20xx metai?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-05 09:37
cerera
Savitas, įdomus kūrinys. Geras jausmas, kai nuo pat pradžių paliekama  vietos interpretacijai, tačiau keliaujant toliau, nešmėsčioja mintis „oops, pasirodo visai ne taip supratau“. Nesuvokiu, kaip jums tai pavyksta...
Nesu skaičius kitų dalių, bet esu įsitikinus, kad šią dalį galima skaityt ir kaip atskirą kūrinį. Ar visgi klystu?
Skyryba neužkliuvo. Atvirkščiai, labai patinka ilgi sakiniai, tie visi kabliataškiai ir brūkšniai.
Užkliuvo akivaizdus įvardžių perteklius, ištisai visur jis jis jis. Jei toje pačioje pastraipoje vis kalbi apie tą patį asmenį, tie įvardžiai ne tik kad nebūtini, bet vietomis netgi erzina, ypač jei kartojasi tame pačiame sakinyje. Kad ir šis sakinukas, argi ne geriau skambėtų, išmetus tą pirmąjį „jis“
„ bando pateisinti poreikį išeiti jis, ir jam tai puikiai pavyksta” - „ bando pateisinti poreikį išeiti, ir jam tai puikiai pavyksta”.
Dar patį pirmą sakinį koreguočiau, ar bent jau žodžius vietomis sukeisčiau, kad niekam  nekiltų mintis kibt prie stiliaus jau nuo pat pirmo sakinio.
Bet juk tai nesunkiai pataisoma smulkmena, o šiaip stiprus kūrinys. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-04 23:32
Nuar
Simboliais perkrautas tekstas. Kai jų labai daug, sunku atskirti, kuris simbolis reiškia svarbią mintį ar vyksmą, o gal iš viso nieko nereiškia, nes autorius per septynerius metu tiesiog pavargo nuo šio neišbaigto savo kūrinio. Nors tai veikiau pasišnekėjimas pačio su savimi. Jei taip, tada matau tik kelias mintis: norisi pasakyti kažką svarbaus, tačiau taip ir lieka nepasakyta, nes tai iš tikro nesvarbu. O simboliai juk visada tie patys ir tam pačiam - vienatvei, mus supančiai pilkumai, žmogšalai, kuri niekada nepasitraukia. O gal ir ne, nes tai žinoma tik pačiam autoriui. Bet iš tikro tai nesvarbu, na gal kelioms minutėms. Štai tokios mintys kyla perskaičius šį tekstą. Autorius moka rašyti, bet tai jam nesvarbu. Na gal tik kartą per septynerius metus.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-04 22:15
Mastermind Hazord
na ką, septyneri metai, o perskaityti prieš įkeldamas taip ir neišmokau. Trūksta kablelių. Vieno kito žodžio... Na ką. Bent tiek, kad šitas lapas užverstas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą