50 pilkų atspalvių

Tai ne filmas, tai ne knyga ir net ne kaklaraiščių kolekcija. Tai gyvenimas. Tai tas laikotarpis, akimirka ar tiesiog buvimas tarp juodo ir balto arba tarp balto ir juodo. Tarp labai gerai ir tarp labai blogai. Tai perėjimas nuo gero prie blogo arba atvirkščiai. Tai kasdienybė, kurioj gyvena dauguma iš mūsų. Nes tik vienetai gyvena vien baltu... ir tik vienetai tik juodu.
Gyventi vien baltu- didžiulė sėkmė. Ir kartais tai nereiškia, kad žmogus niekad neserga, turi abu tėvus, mylimą žmogų, darbą, pinigų, gerą automobilį... Ir taip toliau. Kartais tas baltas- gyvena mumyse, mūsų mintyse ir sugebėjimu džiaugtis tuo ką turi. Tai suvokimas, kad nenusipirksime visų gražiausių drabužių ir neaplankysime visų prabangiausių restoranų- vis tiek gyvensime tame šviesiame gyvenimo periode. Žinoma, pasaulyje daugybė ir tų sėkmingų žmonių, kurie gali sau leist ir prabangiausius restoranus ir gražiausius rūbus. Tik klausimas, kiek iš jų jaučia tą pilnavertiškumą? Kodėl tokie žmonės įninka į narkotikų, alkoholio ir depresijos liūnus? Kodėl jie vieniši? Ir tai tik mums atrodo, kad mes gyvenime tuose 50 pilkų atspalvių ir laviruojame ant juodo ribos. Bet...
Gyventi vien juodu- dugnas. Ir netikiu, kad taip galima gyventi visą gyvenimą. Tai turi būti tik laiko tarpsnis. Kuris kartais būna labai naudingas, kad susivoktume, susimąstytume, kažką atrastume ir gal net taptume geresniais. Jei juoda- didžioji gyvenimo dalis- tai jau pasirinkimas. Pačio žmogaus. Kiekviena problema turi sprendimą, kiekviena situacija išeitį. Nebūtinai greitą ir gerą rezultatą. Bet išspręsti galima viską. Tas juodas dažniausiai ir ateina tada, kai prikaupiame per daug negatyvo, per daug blaškomės, einam netinkamu keliu. Kažkas gyvenime išsiderina. Lyg sutrikęs laikrodžio mechanizmas, iš pradžių blogai rodo laiką ir jei netaisome- galiausiai sustoja visai. Taip ir mes savo gyvenimuose kažką darydami ne taip, galiausiai sustojame. Ir čia nereikia kaltinti nieko. Nei aplinkos, nei esamų ar neesančių tėvų, šalies ir visų kitų aplinkybių, kuriomis mes dažai esam linkę paslėpti savo trūkumus. Apsimesti nuskriaustais, tokiais, kuriems kažko pagailėta, duota per mažai. Kiekvienam mūsų kažkas duota, tereikia tuo pasinaudot. Jei duota mažai- daugiau galima išmokt. Nebūtinai reikia gimt ypatingu talentu, kad kažko pasiekt ar tiesiog būt savo srities profesionalė. Yra žmonių, kurie išties galėtų gyventi vien juodu. Tėvai negalintys susilaukti vaikų, praradę artimus, palūžę finansiškai, psichologiškai ir taip toliau. Problemų yra nuolat ir visur. Tik vienas jas išsprendžia veiksmai, kitas- mintys ir tinkama linkme nukreiptas požiūris.
Galiausiai 50 pilkų atspalvių? Ką galima juose rasti? Kodėl 50? Tiesiog, simboliškai. Taip, kaip simboliškai šitas pritraukė tiek žmonių dėmesio. Tai periodas, vieta, laikas mūsų gyvenime. Kiekvienam skirtingai, kiekvienas gali pasirinkti pagal save. Galbūt kažkam tai gyvenimo būdas, o kažkam tiesiog gyvenimas. Arba gali būti perėjimas. Spalvų perėjimas žmogaus gyvenime. Vėlgi- nuo juodo link balto, arba nuo balto link juodo. Taip jau atsitinka, jog gyvenimas keičiasi. Viskas nestovi vietoje. Pakilimai, nuosmukiai, potvyniai ir atoslūgiai. Neišvengiamai. Kartais būna, jog mus pamažu mus ima apleisti sėkmė. Tada mes slystame nuo balto link tų 50 pilkų atspalvių. O juose surandame visko. Šviesesnių ir tamsesnių periodų.  Bandome ieškoti priežasčių, išeičių. Bandome daryti viską, kad grįžtume prie balto. Banguojame ir plaukiojame bandydami atrasti pusiausvyrą. Tai jausmas, kai nėra gerai, bet nėra ir blogai. Tai prarasta ramybė, vietomis žalia, ties kai kuriais gyvenimo posūkiais raudona šviesa. Ir kažkuriuo momentu ta ramybė grįžta. Kažkuriuo momentu tu vėl atsiduri tame baltame gyvenimo etape. Vadinasi, viską padarei, nepasiklydai tarp tų 50 pilkų atspalvių. Atspalvių, kurie tarsi perspėjimas- pusiaukelė arba į vieną arba į kitą pusę. Gera arba bloga.
Ir kartais tas perėjimas yra perėjimas iš tos pilkumos  į juoda. Nuo balto link juodo. Gali tai vadinti dugnu, o gali tiesiog gyvenimu. Svarbiausia, kad tai nebuvo staigus šuolis nuo balto link juodo. Tai buvo etapai. Etapai, kurių išvengia vienetai. Jei, apskritai išvengia. Tai pamokos, patirtis, o svarbiausia turi būti tikslas- grįžti ten ir gyventi taip, kaip tau gerai. Jei kada nors buvai baltame gyvenimo laikotarpyje- vadinasi gali būti ir dabar. Tai ir turi būti tavo tikslas. Kad grįžtum, turbūt reikės grįžti ir į 50 pilkų atspalvių, nes niekas nevyksta iškart. Bet jei iš juodo grįžai į juos- žinok, tai jau kelio vidurys. Tu gali, tu jau padarei labai daug. Tik svarbiausia nesustot ir nepasiduot. Pilkuma- pavojingiausia. Čia gali likt visam gyvenimui. Manydamas, jog gyvenime visada taip- vienos dienos tamsesnės, kitos šviesesnės. Lyg jūra- vieną dieną ramesnė- kitą audringesnė. Bet tai nekomfortabilus jausmas. Bet kokiu atveju, gyvenime reikia rasti didesnę ar mažesnę pusiausvyrą. Yra žmonių, kurie visada gyvena 50 pilkų atspalvių. Ir jie galvoja, jog taip gyvena ne dėl savo, o dėl kažkieno kito kaltės. Ne. Jie taip gyvena, nes neranda pusiausvyros. O ta pusiausvyra pirmiausia turi atsirasti mumyse. O jei jau gyvent  50 pilkų atspalvių tai tik pačiais šviesiausiais tonais.
Taigi, galima gyventi visaip. Galima rinktis, kartais viskas sudėliojama be mūsų norų ir prašymų. Būtent tai, ką mes patys pasirenkame galime išsaugoti ir išlaikyti ilgam. Tai, ką mums siunčia gyvenimas- laikina ir viskas vėl gi priklauso nuo mūsų pasirinkimo. Kaip? Nuo balto iškart prie juodo? Nuo balto prie pilko ir atgal i baltą? Nuo pilko prie juodo ir vėl į baltą? O gal visad tik pilka? Gyvenimas sunkus, bet įdomus.