AtoStogas minčiai

Supratęs jog yra miręs, nusprendė pradėti gyventi. Ir čia pasilikti didūs. Be duonos, be žaidimų, tik su savimi kartu. Sunkiausia padaryti. Pirmoji žmonių rūšis. Suradę pasaulyje filosofiją, o po tūkstantmečių deginę vaikus dėl idėjos. Nežinau ar tokiais momentais labai lengva būti savimi. Juk būti savimi ne visada reiškia būti žmogumi. Ir jei taip, tada norėčiau sužinoti dar šiame gyvenime, ką vis tik reiškia tuo žmogumi būti. Ar nužudęs kitą būtybę, esi žmogus? O nužudęs dvi, bet mylėjęs šimtą? Ar esi žmogus jei niekada nieko nenaikinai, bet nieko ir nemylėjai? Kur pasibaigia tavasis žmogus. Ar juo gimei ar turi tapti? O gal niekada neturėjai galimybės virsti. Ir jei atrasčiau žmogų, ar mane nominuotų premijai? Ar man pasodintų medį Pasaulio teisuolių sode? O gal išvadintų neteisuoliu ir springdami juoku spjautų į veidą, nes žmogus seniai nebeegzistuoja. Kvailys, pasakytu. O aš maldaučiau, jog mane sudegintų iš idėjos. Bet šiame amžiuje nebėra idėjos. Kankinčiausi ne dėl to kiek jų neišgelbėjau, o dėl to, jog neišgelbėjau savęs. Pirma, kaip idėjos, todėl ir žmogaus.