Pasikalbėjimas su kopomis ir savimi

Tikras pasikalbėjimas
Su smėlio kopomis
Vyksta per pušų kvapą,
Pajūryje
Kai įkvepi jodo
Į savo rūdijančius plaučius,
Kuriuose ištisas miestas
Smoge. Tik namų viršūnėlės -
It natos - kabo sukabintos
Paukščiais ant elektros
Laidų. Sėdžiu užvertęs galvą
Į mėlyną kaip gruodas
Spalvą. Bedugnė.
Pirštais įsitvėręs į kiekvieną
Smiltį; kiekvieną savo
Praeities šviesulį -
Kad jausčiausi tvirčiau
Ir neprarasčiau pusiausvyros.
Virtinėm, it traukinių
Vagonais, kinta debesų formos,
Kaip mano mintys:
Iš tuštumos grįžta į
Mano pragiedrėjusius
Smegenų vingius.
Visuose viniluose - vasaros
Balsas. Sėdžiu ir traiškau,
It vaikystėje, riešutus;
Klausausi, kaip vėjas
Taria paskutinius virpesius
Tylai. Kūno plaukeliai
Pasistiebia lyg norėdami
Skristi. Atrodo - vienui
Vienas. Bet ne,
Šalia: skęstantys
Laivai, prigėrę žvejai, siūbuojančios
Putos vandens paviršiuje,
Kriauklės ir gintaras.
Atsistoju ir kiekvienu pėdos
Coliu slenkuosi ošesio link.
Ten, kur norisi išsilaisvinti:
Iš tos savęs klaustrofobijos;
Iš kevalo, geldos; Iš subjurusio
Oro; Iš visko, kas primena juodą
Triušio urvą - kur šviesa yra
Numanoma; kur pats esi
Nuspėjamas; kur kiekvienas
Pro šalį praskrendantis
Voratinklis primena,
Jog vėliau lysi. Skubu į šviesą.
Sudegti. Mes - tik laikinos
Potekstės; Užrašai akmenyse.
Esu vienišas su kitais, ir
Kiti - vieniši su manimi.
Esu planktonas savo sapnams,
Ir sapnas - savo mamai.
Tikras pasikalbėjimas su
Savimi vyksta per aidą
Kalnuose: kai šauki žemyn.
Esu tik kriauklėje pastrigęs
Ošimas: kai visi galvoja,
Jog tai - jūra. Vien ošiu ošiu...
Genamas ošimo.