Gyveno kartą senučiukas,
Turėjo jis gražius namus,
Sodelį, kruopščiai sutvarkytą,
Gėlynais kvepiančius takus.
Turėjo darbščią anūkėlę,
Kuri padėjo darbuose,
Ir niekada ji netingėjo –
Kur reikia – būdavo šalia.
Senukui - džiaugsmas begalinis,
Senatvėj – ramstis toks svarbus,
Tik kartais būna, kad aplanko
Nelaimė, tykanti namus.
Kažkam reikėjo neapkęsti
Gražiai gyvenančių žmonių,
Ir kartą, anūkėlę mažą,
Patykojo iš pasalų.
Apgaule ją prisiviliojo,
Uždarė klėtyje tamsioj,
O iš senuko reikalavo
Išpirkti ją stambiom sumom.
Susiruošė senukas vargšas
Parduoti savo namelius...
Tik, atskubėjo jaunikaitis –
Pro šalį jojo, bet graudus
Senuko balsas jį sustabdė,
Suspaudė širdį jo rauda,
Ar pamatys dar anūkėlę,
Beprisiglaudusią šalia?
Neabejingas jaunikaitis
Nusprendė blogį nugalėt,
Tad, pasislėpęs už vartelių,
Per naktį ėmė jis budėt.
Išgirdo krebždesį už namo,
Po to – balsus dviejų žmonių,
O prisiartinęs, pamatė
Du piemenis..., tai bent! Gražu!
- Tai praturtėt užsinorėjot
Tokiom tai priemonėm bjauriom!
Ir už ausų abu nutvėręs,
Jis liepė rodyti, kurioj
Klėty mergaitė tyliai verkia
Ir nesupranta, kuo kalta.
Drąsaus jaunuolio išsigandę,
Parodė, kur ji paslėpta.
Kiek džiaugsmo buvo senučiukui!
Kad jo anūkė vėl šalia,
Dėkojo jis drąsiam jaunuoliui...
Tai, gal jau, pasaka baigta?
Tik nebaigta ji niekadėjams,
Kurie už suteiktas kančias,
Ilgai per grotas žvelgs į dangų
Ir išpažins savas klaidas.