aistra raudona

ugninės lūpos degančios aistros
paliks raudoną įdagą ant karšto kūno
užmerkusi akis drova nuraudus sukuždės
žudyk mane, tik  švelniai... Tegu kraujas srūva

man venomis.  Tegul tos srovės šoks
raudoną svaigų tango prie ramios lagūnos
jos bangos glostys pėdas ir žadės
pažadint šaltą protą. jis kažkur pražuvo

nuskendęs vyne raudonam. Ligi aušros
(taip raudonos, kaip prieš audras tebūna)
du kūnai viename alsiai  virpės
lyg įtampos aukštos laidai. Lig raudonumo

sugėdinta diena akis nuleis. Bet įdienos,
švelnia glamone glostys nuodėmingus kūnus,
kol vakaras bėgėdis drąsiai atskubės
žirgais raudonais.  Ir dvejonės žūva.

raudona, jei aistra
jokių kliūčių nebūna