saviškiai

atslinko juoda sutema
mėnulį sidabru užpylė
tyla užklojo lyg maža mirtis
ji lyg trintukas be žymės nutrynė
dienoj nuskendusias mintis

bet sugirgždėjo sunkūs proto vyriai
nepasibeldus, tarsi artima
bambėdama ir amžinai paniurus
pro plyšį sieloj įsirango rutina

be skrupulų ji čiupinėja tyliai
kibiais abejingumo pirštais
kasdienos kertes
ir uostinėja sienas
tarsi šuo pažymi
nuoboda dvelkiančias
vietas

apsukus ratą apsidairo. tyliai,
prisėlina krebždėdama kampais
ji šliejas prie manęs
supančioja man kojas
mane ji lipniai myli -
lengvai nebepaleis

pro langą ką tik išlydėjau viltį
ant sofos su chalatu, suveltais plaukais
prisėda rutina
ji man šlepetes tiesia
meilingai murkdama,, kaip gera su savais...,,