Cirkas

Didelių kamuolinių debesų fone it burės plaikstėsi baltos, ant virvės išdžiaustytos marškos. Jūros bangos nepailstamai daužė į krantą įsirėžusius, vandens nugludintus akmenis. Ant vieno iš jų, parėmusi į sulenktus kelius smailą smakrą, sėdėjo Gaiva. Besiplakanti mūša savo purslais aptaškė moters veidą, nuogas ranka, įdegusias kojas. Ilgi prinokusio rugio spalvos plaukai šiaudais lipo prie vasaros nugairintų skruostų. Žuvėdra, beviltiškai klykdama, smigo į putojančią jūrą. Paukštė, pastvėrusi žuvelę, išniro į viršų ir, pagauta siautulingo vėjo, nuskrido kranto link.

Ausis pasiekė besiartinančio motociklo baubimas. Po akimirkos garsas nurimo, atlenkiamos svirties trakštelėjimas skelbė, kad plieno žirgui leista pailsėti. Atvykėlis nusiėmė saulėje švytintį šalmą, užkoręs jį ant vairalazdės, apsidairęs pastebėjo ant kranto sėdinčią moterį. Nuėjo jos link.

- Sveika, išmaliau visą miestą, ieškojau tavęs, kodėl nesakei, kad būsi čia? - apglėbęs per pečius, vyras pakštelėjo Gaivai į išlenktą kaklą.

- Man čia patinka, ramu. Norėjau, namus sutvarkyti. Matai, išskalbiau senas aprūkusias užuolaidas, dabar bus šviesiau ir jaukiau, gal ir tau čia patiks.

- Baik svaigti tais trobesiais, geriau pažiūrėk, ką turiu, - Arūno rankoje sušlamėjo gelsvo popieriaus lapeliai, - ar esi kada buvusi cirke?

- Taip, buvau ir ne kartą, - nusišypsojo moteris, - cirką visi įsivaizduoja kaip didelę apvalią palapinę, jos viduje tokios pačios formos arena. Kartą teko stebėti, kaip smulkaus kūno sudėjimo mergužėlė, seginti trumpą sijonuką, vertė keturis didžiulius liūtus šokti kiaurai pro liepsnojančius lankus. Labiausiai įsiminė ne patys liūtai, kurie vaikščiojo už stambių metalinių virbų, o virš įėjimo į areną grojęs orkestras. Ten, vienas žmogus, vilkintis baltais marškiniais ir juodu švarku, tam tikru ritmu mušė dvi dideles metalines lėkštes. Skleidžiamas garsas priminė krintančių puodų bildėjimą. Metalo skambesys turėjo sutapti su narve esančių žvėrių padarytu triuku. Dejà, liūtai liko tupėti ant jiems skirtų pakylų. Mažaūgė dresuotoja staiga ore špliaukštelėjo ilgu, juodu botagu. Nuaidėjo šaižus „šmaukšt”. Garsas perskrodė visą palapinės erdvę. Žiūrovai nuščiuvo. Liūtai ir tą kartą nejudėjo. Moteris tą patį veiksmą vėl pakartojo, tik šį kartą raudonas dryžis nutvieskė vieno žvėries nugarą. Vargšas milžiniškas, gauruotas katinas pravėręs didžiulius nasrus, grėsmingai suriaumojo ir lengvai atsispyręs nėrė į liepsnojančio lanko skylę. Salėje pasigirdo švilpimas, susirinkusi minia ūžė, įnirtingai plojo rankomis. Dama, sėdėjusi pirmoje eilėje su kaklą juosiančia lapės kailio apykakle, aukštai iškėlė pirštinėtą delniuką ir garsiai suriko:

- Bravo, bravo, bis!

Kas tas „bis” tuo kartu Gaiva nesuprato. Tik gerokai vėliau, mergina šį neįprastą žodį išgirdo koncertų salėje, kai klausėsi Johano Sebastiano Bacho koncertą temperuotam klavyrui. Tai buvo prašymas pakartoti.

Po poros metų, pasitaikė neeilinė proga vėl pamatyti cirką. Miestelio, kuriame paauglystės dienas leido Gaiva, gyvenimas tekėjo įprasta vaga: rytas, vakaras, pirmadienis, sekmadienis, vasara, žiema. Keičiantis orams, keitėsi ir margi žmonių apdarai. Tarsi parko medžių lapai. Miestelėnų susidomėjimą sukėlė centrinėje aikštėje vykdoma naujo pastato statyba. Vieną dieną senas kolūkio sunkvežimis, atgabenęs ilgų lentų krūvą, išvertė ją viduryje aikštės. Netrukus iš kažkur atsirado keistų žmonių būrys. Statybos vyko itin greitu tempu.

- Girdėjai, stato cirką. Cirką stato.

- Tik neaišku kodėl lentinį, - stebėjosi būrelis susirinkusių vyrų.

- Ten važinės motociklas, ar regėjai kada nors tokį cirką? – klausinėjo vieni kitų.
Netruko prabėgti porą savaičių ir miestelio gyventojai galėjo gėrėtis neįprastu architektūros šedevru. Įėjimas buvo neįprastai aukštai, į jį reikėjo lipti stačiais laiptais, prigludusiais prie sienos, sukaltos iš lentų.

Pačiose matomiausiose miestelio vietose mirgėjo išklijuotos afišos, skelbiančios, kada įvyks pirmas, be galo intriguojantis spektaklis. Nurodytą datą į aikštę sugužėjo vos ne visi miestelėnai. Susigrupavę nedideliais būreliais. Visi - senieji, jaunimas, moterys, vyrai, vaikai laukė, kada leis įeitį į šį medžiu kvepiantį pastatą. Moterys, prikišusios nosis prie mažų, apvalių veidrodėlių, besidairydamos į šalis, gražinosi, dažėsi lūpas. Skrybėlėti vyrai rimtais veidais rūkė. Kartu su miestelio katėmis ir pavieniais šunimis prie suaugusiųjų kojų trynęsi vaikai, nekantraudami zirzė:

- Kada, kada?

Pagaliau atvažiavo juodas, nublizgintas automobilis, iš jo išlipo smulkaus sudėjimo vaikinas. Jaunuolis mūvėjo odinėmis kelnėmis, dėvėjo tokią pačią striukę, galvą dengė odinė kepurė, ant jos puikavosi dideli motociklininko akiniai.
Minia prasiskyrė garbingam svečiui padarydama siaurą praėjimą. „Odinis” berniukas, odinėmis pirštinėmis atsainiai pliaukštelėjo per ištiestą delną ir aukštai iškėlęs galvą, oriai nužingsniavo „Cirko” link.

Tie, kuriems nusišypsojo laimė pirmu užėjimu patekti į nepaprasto spektaklio premjerą, glaudžiu ratu išsirikiavo apie aukštą medinį bortą. Apačioje matėsi apvali, baltu smėliu pabarstyta arena. Palei kraštus, nuo žemės į viršų, nuožulnia plokštuma kilo lentinis takas.

Vaikai, ant turėklų suguldę mažus smakrus, sustojo pirmoje eilėje.  Nekantriai laukė, kas bus toliau. Po kelių akimirkų, pro angą sienoje į areną išėjo tas pats odinis berniukas. Dideli akiniai dengė pablyškusį jauną veidą. Cirko aktorius atsisėdo ant motociklo, šiek tiek lukterėjęs, užvedė motorą, visus susirinkusiuosius apkurtino galingas motoro riaumojimas. Žiūrovai, užgniaužę kvapą, laukė tolesnės veiksmo eigos. Visų žvilgsniai smigo į motociklą.

Metalinis monstras, didindamas greitį, ėmė kilti nuožulnia pakyla į viršų. Pasiekęs tam tikrą greitį, spirale ėmė skrieti vis aukščiau ir aukščiau. Medinės lentos nuo ratų prisilietimo šokinėjo lyg fortepijono klavišai. Tai juto visi, pasirėmę į aukštą atitvarą. Vaikai, užsidengę ausis, slėpėsi tėvų glėbyje. Suaugę, kietai sučiaupę lūpas, akylai stebėjo stulbinantį reginį. Metalinis žvėris, didindamas greitį, lėkė vis aukščiau ir aukščiau. Žiūrovai kaip rūke skendėjo išmetamų dūmų ir dulkių debesyje. Neįprasti vaizdai visus pribloškė ir apsvaigino. Lentos nuo jomis riedėjusių ratų be perstojo bildėjo. Motociklas su ant jo sėdinčiu vairuotoju vos ne horizontalia plokštuma skrido visai arti žiūrovų veidų. Odine kepure aptrauktą vaikino galvą galima buvo liesti ištiestos rankos pirštais. Su kiekvienu apskrietu ratu nuaidėdavo galingas minios atodūsis, likusiems lauke atrodė, kad pastato viduje blaškosi milžiniška pabaisa.
Aplėkęs keletą ratų metalinis žvėris ėmė mažinti greitį, iš lėto leisdamasis baltame smėlyje išarė gilią provėžą.

- Braaavo, biiis!!! – aidėjo susižavėję šūksniai, į apačią pabiro gėlių puokštės.

Staiga ant arenos kažkas žnektelėjo it sunkus pjuvenų maišas. Šalia besilankstančio ir žiedus berenkančio vaikino kojų išsidrėbė masyvi vyro figūra. Raudona kraujo dėmė, nudažydama baltą smėlį, ėmė greitai plisti į šalis. Išskėstomis rankomis ir kojomis ant žemės gulėjo miesto mero kūnas.

- Širdis, širdis, neatlaikė širdis, - sukliko moteris.

Tą dieną cirko pasirodymų daugiau nebebuvo.

Vėliau žuvusį vyrą palaidojo kaip miestelio įžymybę, ant jo paminklinio akmens iškalė užrašą: „Ilsėkis ramybėje, jos tau motociklai nebedrums. Liūdi žmona ir visas cirkas. ”

Gaiva, perbraukė ranka sau per veidą, lyg nusiprausdama nuo prisiminimų, pažvelgė į šalia stovintį Arūną ir žvaliu balsu klustelėjo:

- Į kokį cirką tu mane kvieti? – Arūnas meiliai šyptelėjo, ištiesė ranką ir lengvai truktelėjęs arčiau savęs, pabučiavo į pražiotas lūpas.