ledii
http: //www. ltvirtove. lt/pasakos. php? lt=vistyte_ir_gaidelis
Monika vis dar skraidžiojo padebesiais: gyveno kalėdinio vakarėlio nuotaikomis. O kaip gi kitaip, juk vakar iš pilkos pelytės ji virto karaliene. Taip jau nutiko, kad gražioji Klaudija, turėjusi vaidinti Eglę žalčių karalienę, likus dienai iki vaidinimo ėmė ir susilaužė koją. Monika dėkojo dievui, bet ne vien tik už tai. Tokio vaidmens jai niekas per amžius nebūtų pasiūlęs, jeigu ne viena maža, bet reikšminga, viską nulėmusi smulkmena - ji buvo vienintelė mergina klasėje, mintinai mokėjusi visą poemą. Ką padarysi, likimas yra likimas, kai vieniems jis atsuka užpakalį, į kitus atsisuka veidu. Šiuo metu likimas į Moniką žvelgė besišypsančiu Thomo veidu. Pagaliau išsipildė jos slapta ir tyli svajonė: jie buvo kartu. Ir visai nesvarbu, kad tai buvo tik scenoje, svarbiausia, kad Thomas pagaliau pamatė ją kitokią. Širdis plakė smarkiau prisiminus jo gilias akis, žvelgiančias į ją, tokią beprotiškai laimingą, visą virpančią nuo jo rankų prisilietimo, bei tuo pat metu klaikiai bijančią pamiršti tekstą ir viską sumauti.
- Vištyte, Monika Vištyte, gal malonėtumėte nusileisti ant žemės. Atostogos prasidės tik kitą savaitę, o dabar prašyčiau eiti prie lentos ir perskaityti klasės draugams ištrauką iš nagrinėjamo kūrinio, - perdėtai mandagūs literatės žodžiai buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus, o kikenimas ir kudakavimas galiniuose suoluose galutinai sugrąžino ją į tikrovę.
Monika niekada nemėgo savo pavardės, o sulaukusi mokyklinio amžiaus tiesiog pradėjo jos nekęsti. Galbūt dėl tos pačios priežasties nekentė ir savo tėvo, nedavusio jai nieko daugiau, tik tą prakeiktą pavardę. Ji su nekantrumu laukė, kada pagaliau baigsis mokslo metai, egzaminai ir tada: likit sveiki gimtieji Lazdynai, lik sveika Lazdynų vidurine, be jokio gailesčio ir nostalgijos, tiesiu taikymu į Londoną. Ne vien mamos ilgesys ją ten ginė. Monika tikėjosi, kad užsienyje niekas nebesišaipys iš jos, ji ten bus paprastas, normalus žmogus, galės atversti naują, švarų savo gyvenimo lapą, be tos, iki gyvo kaulo įgrisusios vištiškos etiketės. Tiesa, buvo dar viena galimybė – ištekėti ir, tokiu būdu, atsikratyti gyvenimą apkartinusios pavardės. Ir tikrai, jeigu būtų šalia jos atsiradęs koks nors ganėtinai padorus, kad ir už velnią gražesnis vyrukas, ji, ko gero, būtų surizikavusi. Aišku, merginos tokia mintis labai nežavėjo, bet, kol kas, galvos sukti dėl to nevertėjo, kandidato šiai misijai nebuvo.
Snigo, buvo gražu ir nelabai šalta. Monika ėjo lėtai, mėgaudamasi kiekvienu žingsniu, kiekvienu gaivaus oro gurkšniu. Viskas aplinkui buvo lyg netikra ir ji pati, tokia beveik nematoma, paskendusi mintyse. Kojos pačios žinojo kelią į namus. Pusiaukelė, Erfurto gatvė, perėja priešais baseiną. Ir balsas, iš kažkur atskriejęs pažįstamas balsas:
- Monika!
Lyg pažadinta iš miego, abejodama ar tikrai kažkas šaukė, ar jai tik pasivaideno, mergina sustojo, apsidairė.
Nuo balto sportinio automobilio link jos ėjo Thomas:
- Labas, Monika. Į namus?
- Taip. O ką?, - tik tiek teištarė netikėto susitikimo nustebinta Monika.
- Taip sninga, Gal sėskim į mašiną, pasikalbėsim, namo parvešiu., - vaikinas mikliai atidarė dureles ir nelaukdamas, kol mergina atsitokės, įsodino ją į mašiną.
- Na, tai kokioje gatvėje gyveni? – purtydamas ranka nuo plaukų sniegą lyg tarp kitko paklausė Thomas.
- Architektų. Bet... Kodėl tu čia, ko tau iš manęs reikia? – Monika paklausė atsakymo daugiau ieškodama savyje, nei tikėdamasi sulaukti iš taip netikėtai šalia atsiradusio Thomo.
- Sakai, Architektų, - vaikinukas šyptelėjo ir, lyg negirdėjęs po to sekusio klausimo, užvedė variklį, - Tai ir pasivažinėkim Architektų gatve.
Baltas sportinis mustangas, išspjovęs iš po ratų sniegą, dingo miesto gatvę dengiančiame sniego šyde.
Kaip sakė, taip ir padarė. Monika su Thomu suko jau kelintą Lazdynų karuselės ratą.
- Man visai nejuokinga, vairuoji kaip beprotis. Parvežk mane namo, - Monikos balse skambėjo šiokia tokia nusivylimo gaidelė.
- Parvešiu, bet su viena sąlyga, - toliau nardydamas tarp mašinų vaikinukas žvilgčiojo į šalia sėdinčią merginą, - Turi pažadėti šį vakarą su manimi nueiti į televizijos bokštą.
- O ko ten? – prunkštelėjo pagyvėjusi Monika, - į Vilnių iš aukštai aš galiu ir nuo savo šešiolikaaukščio pasižvalgyti.
- Nejaugi? - šypsena į šypseną atsakė Thomas. – Tai kur gi yra tas bokštas, kuriame gyvena ši užsispyrėlė?
- Arhitektų 65, už baseino, - lyg kokiam taksistui išpyškinusi adresą Monika nusuko žvilgsnį į langą ir pati sau nusišypsojo.
Neilgai trukus mašina privažiavo prie vieno iš šešiolikaaukščių.
- Na va, aš savąjį pažadą išpildžiau, parvežiau tave sveiką ir gyvą į namus, dabar laukiu tavojo, - Thomas pasisuko, truputi palinko į merginą ir, tikrai, laukė.
- Tu rimtai? – neišlaikiusi jo žvilgsnio Monika nuleido akis, bet vis tiek jautė jį..
- Kuo rimčiausiai. Noriu su tavimi į „Paukščių taką“, - Thomas švelniai uždėjo savo delną ant josios. Monika pakėlė akis. Jos kūnu perbėgo malonus šiltas jaudulys.
- Pasiūlymas nuskambėjo labai romantiškai. Aš jau eisiu, - tai sakydama mergina lėtai ištraukė ranką.
- Tai reiškia sutikimą? – vaikinukas buvo atkaklus.
- Gal, - Monika išlipo iš mašinos, bet prieš uždarydama dureles su šelmiška šypsena veide pridūrė, - Bet aš galiu ir apsigalvoti.
- Gerai, tada aš lauksiu tavęs čia septintą, - jai pavymui patenkintas sušuko Thomas, - Neužmišk, lygiai septintą.
Raudona, mamos dovanota suknelė Monikai labai tiko. Iš veidrodžio į ją žvelgė aukšta, grakšti mergina. Pusiau prigludęs suknelės siluetas išryškino po plačiais megztiniais iki tol slėptą figūrą ir atidengė ilgas gražias kojas. Nors plonos vilnos suknelė buvo be gilių iškirpčių, uždaru kaklu, ilgomis rankovėmis, Monika vis tiek jautėsi keistai, lyg būtų per daug apsinuoginusi,: per daug savęs parodžiusi, neapsaugota. Ir dar ta raudona spalva... Merginą draskė abejonės. Ir išvis, ko jam staiga iš jos prireikė? Kas ji – klasiokų pajuokų objektas, kažkokia vištelė. O jis, Thomas Gaidel‘is, populiariausias ne tik klasės, bet ir visos Lazdynų vidurinės mokinys. Dar pernai, šis naujokas savo tobulu grožiu ir išskirtiniu žavesiu pakerėjo ne tik mokyklos merginas bet ir mokytojas. Bet kas baisiausia, vos tik Thomas įžengė į klasę, tuo pat metu, niekam nežinant, jis įžengė ir į Monikos mintis.
Artėjo septinta vakaro. Namuose pakvipo gaminamu maistu,
- Monikute, vakarienė jau ant stalo.
- Nenoriu, - šūktelėjo Monika. Dabar tikrai ne apie maistą ji galvojo. Dar prieš minutę ją draskiusią abejonę, susitikti šį vakarą su Thomu ar ne, pakeitė kita, dar labiau kankinanti, o kas, jeigu jis neatvažiuos.
- Užteks mokintis, padaryk pertrauką. Šiandien tavo mėgstamiausi... - moteris pravėrusi duris į Monikos kambarį nutilo nebaigusi sakinio.
- Močiut, nepyk, nenoriu aš, - mergina atsiprašinėjo lyg ir už vakarienę, bet, ko gero, daugiau už tai, kaip ji atrodė, kad taip išsipuošusi, kažkur susiruošusi.
- Dieve tu mano. – moteris susigraudino, - Mano mažoji mergaitė užaugo...
Pyptelėjo Monikos telefonas. Thomas. Jis jau čia.
- Manęs jau laukia, - tramdydama džiugesį sujudo mergina, - aš pavakarieniausiu televizijos bokšto restorane, mane ten klasės draugas pakvietė.
- Gerai, jau, gerai, gražuole tu mano. Tik žiūrėk, būk protinga ir atsargi, - moteriškė dar bandė mokinti, jau pro duris lekiančią merginą.
- Močiut, tu gi mane pažįsti, - sugrįžusi nuo durų anūkė apkabimo susijaudinusią močiutę, - Aš tave myliu, - sušnabždėjo Monika ir palikusi ją apsiašarojusią išlėkė susitikti su savo likimu.
Vakaras buvo nuostabus visomis prasmėmis, pradedant skaniu maistu, šampanu, gražia aplinka ir baigiant, kas bene svarbiausia, gera kompanija. Monika eidama čia nesitikėjo, kad Thomas gali būti toks puikus pašnekovas, kad su juo jai gali būti linksma ir kas įdomiausia, ją nustebino, kad jie turėjo tiek daug bendro.
- Monika, tu nesupyk, bet mes, kaip kokie pasakos personažai, tu – Vištytė, aš - Gaidel‘is, tuojau varysime į Lazdynus, Lazdynų gatvę ieškoti riešutų, - toliau juokdamasis šnekėjo Thomas. Ir Monikos, gal pirmą kartą gyvenime, neerzino jos pavardės sukeliama asociacija, jai buvo netgi juokinga.
- Kokia dar Lazdynų gatvė?
- Gatvė, kurioje aš gyvenu.
- A, tai tu gyveni Lazdynų gatvėje. Vienas?
- Na, nevisai. Turiu tokį neblogą kompanioną, senelį, - šelmiškai šypsodamasis Thomas pamerkė akį, - Bet šį vakarą namuose jo nėra.
- Tai tu čia su jo mašina važinėji?
- Ne, mašina mano, tėvas padovanojo aštuonioliktojo gimtadienio proga. Paskutiniu metu jis mane dažnai šefuoja, tikisi, kad po mokyklos važiuosiu gyventi pas jį, į Bavariją. Sako, kad galėsiu ten studijuoti verslą, apmokės studijas. Bet, teisybę pasakius, nelabai mane ten traukia, mes beveik svetimi. O ir verslas manęs nedomina, norėčiau į aktorinį.
- Kad tu žinotum, kaip aš tave suprantu, - Monika pagalvojo apie save ir savo tėvą.
- Žinai, Monika, džiaugiuosi, kad sutikai čia su manimi ateiti, - Thomas atsistojo iš už stalo ir kviesdamas ištiesė jai ranką, - „Dėkui, mylimoji, žodį, kad laikai! “, - su tais žodžiais nustebusią merginą privedė prie lango. Atsistojo jai už nugaros, apglėbė liemenį ir rodydamas į naktinį dangų tyliai tęsė toliau - „Štai mums jūra moja, - jūros mes vaikai, Tu matai ten toly? Ne kalnai bangų. – Joja mano broliai ant širmų žirgų. “ – Monikai tai buvo taip netikėta, kiek beprotiška, bet kartu taip pasakiškai malonu. - „ Jūra, nesiskųsi, štai tau ir marti, aš tikiuosi, būsim dailiai sutikti. “ - Ji nedrįso nei vienu žodžiu pertraukti Thomo, prabilusio į ją Žilvino žodžiais, tik stovėjo apsvaigusi, jausdama į plaukus panirusį jo veidą, karštą kvėpavimą, beveik žinojo, kad jis nori jai kažką pasakyti, kažką labai svarbaus. Patylėjęs vaikinas prabilo:
- „Paukščių take“ aš jaučiuosi arčiausiai jos. Kai pasiilgstu, ateinu čia, vienas. O šiandien, kartu su tavimi... Tu man labai ją primeni, - Monika nesuprato, ar aiškinimas nelabai buvo vykęs, ar jos smegenys nevisai suvokė išgirstus žodžius, - Šiandien tu į ją panaši, tokią, kokią ją atsimenu. Visada norėjau tikėti, kad jos pasakyti žodžiai išsipildys.
- Nesuprantu, apie ką tu, - Monika apsisuko ir atsitraukė, kad galėtų geriau matyti Thomo veidą.
- Tu panaši į mano mamą. Tu jai patiktum.... - šiuos žodžius sekė tyla.
Oras buvo subiuręs, Vėjas šuorais nešė sniegą. Mustangas greičiau, nei tokiu oru derėjo, lėkė vakarinio miesto gatvėmis. Važiavo Laisvės prospektu, kai Monika pagaliau ryžosi paklausė:
- Thomai, o ką tau pasakė mama, kokie jos žodžiai turėtų išsipildyti?
Tramdydamas galugerklyje susikaupusių ašarų gniužulą vaikinas sunkiai ištarė:
- Sakė... kad mes susitiksime... Paukščių take...
Aplenkusi maršrutinį autobusą mašina netikėtai ėmė slysti. Thomas dar bandė ištiesinti susiskersavusį automobilį, bet jis buvo nebevaldomas. Monika pilnomis išgąsčio akimis stebėjo, kaip dideliu greičių link jų artėja viaduko siena. Smūgis. Kurtinantis dūžtančio metalo garsas. Atsitrenkusi į atramą, mašina atšoko ir sukdamasi nuskriejo dar keletą metrų. Viskas sustojo. Tyla. Ausyse spengianti tyla.
Vaikinas nevisai suprato, kas atsitiko Jo mašina sudaužyta ir tikriausiai nepataisomai? Siaubas, ką jis pasakys tėvui. Bet... O kur jis važiavo, su kuo? Kas čia, Monika? Merginos galva buvo keistai atlošta, dešinė akis ir smilkinys kruvini, per veidą ant baltų kailinukų, varvėjo kraujas, toks ryškus, raudonas, kaip ir suknelė.
Sustojo autobusas. Thomas matė, kaip prie sumaitoto automobilio prilėkė keletas vyrų, bandė atidaryti dureles. Girdėjo, kaip vienas jų paskambino bendrosios pagalbos telefonu:
- Avarija laisvės prospekte, lengvoji atsitrenkė į Architektų gatvės viaduką, ties Neste degaline, prie „Paukščių tako“ autobusų stotelės. Yra sužeistųjų, vairuotojas ir keleivė. Mergina, tai tikrai, matau, kvėpuoja, na o vaikinukas, nežinau, nežinau...
- Viskas su manimi gerai, aš nesužeistas, - atsakė Thomas.
Bet, vyrukas, lyg jo negirdėdamas, šnekėjo toliau:
- Durelės neatsidaro, pro išdaužtą langą pabandysiu užčiuopti pulsą... Ne, nieko... Neužčiuopiu... Man atrodo, kad vaikinukas nekvėpuoja.
Koks buvo didelis Thomo nustebimas, kai pažvelgęs vyrui per petį, mašinoje prie vairo, visą kruviną pamatė save...
- Tai ką, dar vienas gaidelis prisiskraidė? – pasigirdo komentaras iš autobusų stotelės.
- Thomai Gaidel‘i, Aukščiausiojo teisme jūs kaltinamas Monikos Vištytės sužalojimu. Ar jūs suvokiate savo veiksmus ir jų pasekmes? Dėl jūsų lengvabūdiškumo ir neatsakingo elgesio mergina gali visam likusiam gyvenimui likti akla. Ką galėtumėte atsakyti, kaip pateisintumėte savo veiksmus, sukėlusius nedovanotiną grėsmę savo ir kitų gyvybėms?
Nustebęs Thomas dairėsi aplinkui, nesuprasdamas nei kur jis, nei kas su juo vyksta. Priešais jį buvo tas, kurio žodžius jis, ko gero, girdėjo. Nors tas asmuo buvo už kokių 20 metrų, bet atrodė, kad jis čia pat, kaip kokiame 3D filme. Tai greičiausiai buvo ne žmogus, bent jau ne toks kaip visi mirtingieji. Įspūdingiausias buvo ne jo ūgis ir stotas, bet nežemiška didybė, persismelkusi nenuginčijamu teisumu. Ore tvyrojusią besąlygiška jo valdžia jautė ir Thomas. Pasimetęs minčių, prisiminimų ir vaizdinių labirintuose jis bandė rasti tuos žodžius, kuriais galėtų pasiteisinti, atsakyti į kaltinimą. Bet nespėjo burnos praverti, kai vėl buvo į jį kreiptasi:
- Teisiamasis, jūs teigiate, kad nenorėjote tyčia niekam pakenkti ir, kad ši avarija, kaip jūs manote, nebūtų įvykusi, jeigu ne blogas oras, kad kalti kelininkai, laiku ir tinkamai neprižiūrėję miesto gatvių, ar net automobilis, pradėjęs slysti ir tapęs nevaldomu. Žinoma, dalis kaltės tenka ir tėvams, palikusiems dėl vienokių ar kitokių priežasčių savo atžalą vieną, pagundų ir klystkelių pilname mirtingųjų pasaulyje. Jaunas amžius, gyvenimiškos patirties ir išminties stoka galėtų iš dalies paaiškinti jūsų elgesį, bet ar gali jus pateisinti, tikrai ne. Kaltas, tai neginčijama tiesa. Bet, atsižvelgdamas į tai, kad jūs esate gyvenimo dar nesugadinta ir gėrio pradą savyje vis dar turinti siela, Aukščiausiojo teismas nusprendžia jums suteikti galimybę išpirkti savo kaltes. Jeigu tarpe mūsų atsiras nors viena siela, norinti laiduoti už jus, jūs, Thomai Gaidel‘i, busite sugrąžintas į gyvųjų pasaulį, kad ištaisytumėte savo klaidas.
- Aš laiduosiu už sūnų, - iš už nugaros atskriejo balsas ir šalia savęs Thomas pamatė globėjiškai besišypsančią mamą.
Nuosprendis buvo įvykdytas nedelsiant. Dieviškasis teisėjas ištiesė ranką ir pasiuntė žaibo blyksnį, sugrąžindamas sielą į kūną, taip prikeldamas jį naujam gyvenimui.
Thomo krūtinę pervėrė aštrus, viską deginantis skausmas. Jo buvo tiek daug, kad rodėsi netilps jame, išsiverš.
- Širdis pradėjo plakti, - sušuko elektrošoką dariusi seselė, - Ačiū Dievui...
