Atpildas

Konkursinis darbas

Eglė, žalčių karalienė. Pasaka. Nuoroda: http: //www. pasakorius. lt/lietuviu-liaudies-pasakos/egle-zalciu-karaliene/


Po paraliais, kur gi ji? Pypt pypt pyt...

- Alio, alio?.. Klausyk, sese, ar girdi mane?
- Girdžiu, Egluže, girdžiu... – ramiu, bet mieguistu balsu atsiliepia Dagnė.
- Tai kokio velnio mėtai ragelį? – supykusi vos ne šaukiu. - Manai lengva vienu metu vairuoti panterą ir vis bandyti su tavim susisiekti?
- Nepurkštauk, juk žinai, kad vakar šėlau ligi išnaktų. Namo grįžus vos snūstelėjau, o čia, žiūrėk, jau ir tu ramybės nebeduodi. Tad nesistebėk, kad telefono nesugraibau! – jau gyviau kalba vyresnioji sesuo. Po to skubiai priduria:
- Tai ko šįkart nori?

Lekiu greitkeliu Vilnius – Klaipėda, už savęs palikdama Kryžkalnį ir artėdama link tikslo. Pro akis praplaukia degalinės, žaliuojančios dar nenušienautos pievos, kur ne kur suplasnoja virtinės vėjo jėgainių.

- Aš jau atvarau, Dagne! Tėvukas paskolino savo naująją De Tomasa Panthera, tai kelionė neprailgs. Beje, pirma užsuksiu pas Liepą, tada pas tave. Ruoškis linksmybėms! – jau linksmiau šūkteliu ragelin.

Nepraėjus nei valandžiukei, mes, trys jaunos gražios sesutės, lekiam ne itin jurdiomis uostamiesčio gatvėmis. Dar prieš įsibėgėjant jūros šventės renginiams, nutariame užsukti į „Premium“ parduotuvę: smalsu, ką naujo siūlo ekscentriškieji pasaulio drabužių dizaineriai.

Automobilį pastatau greta parduotuvės esančioje stovėjimo aikštelėje skersai per dvi vietas: šiaip ar taip, juk šiais laikais lietuvių, galinčių sau leisti lankytis tokiose prabangiose vietose, ne taip jau ir daug. Gerai, jei kuris suka kokį versliuką kaip mano tėvukas, tai pinigų  yra, o kitiems – špyga taukuota. Na ir kas, kad beveik dešimtmetis esam laisvi nuo rusų, tauta – finansinėj duobėj. Bac!

***

Matuojuos gal dešimtą šimtus litų kainuojančią suknelę, tikėdamasi veidrodyje pamatyti kažką panašaus į gundančią undinę, o matau tik nuo dietų perkarusią peroksidinę blondinę,  kuriai drabužis puikiai tinka, bet akys spinduliuoja nepasitenkinimą.

- Ar su ja aš neatrodau per stora? – n-tąjį kartą klausiu seserų, o jos pašaipiai sukleketuoja „per stora, per stora! “.

Galiausiai kiekviena išsirenkam po porą nebjaurių drabužėlių, suplojam apvalią sumelę ir neriam lauk.  Lauke laukia didelis netikėtumas.

- Kur Pantera? Juk pastačiau čia... – išgąstingai ištariu greičiau ne sesėms, o sau.

Skubiai prieinu prie raudono Golfuko, stovinčio lygiai taip pat, kaip palikau tėvuko naująjį, tūkstančius kainavusį pirkinį. Ant priekinio stiko, už valytuvo, užkištas vokas su užrašu „Perskaityk“.

Imu voką į rankas, ištraukiu baltą lapą. Balsu skaitau:
„Miela Panelyte, panašu, jog šioje Marijos žemėje vietos Jums per maža, tad kviečiu apsilankyti kuklioje mano karalystėje. Aptarsime automobilio atsiėmimo reikalus. Specialiai Jums paliktu automobiliu vykite į Jūros šventę. Ten tave ir susirasiu“.

    ***

Štai mes ir čia. Žmonių minios, šurmulys, jau prasidėjęs šventinis koncertas. „Vėl, švieski man vėl, pripildyk Žemę džiaugsmo, džiaugsmo dainos... “ – skambiai aidi Stasio Povilaičio balsas. Sustoju kaip įbesta ir, rodos, aplink sustoja laikas. Dingsta žmonės, balsai, nutyla muzika, akyse pasidaro pernelyg šiesu, kad ką nors įžiūrėčiau ---

    ***

Atsipeikėju nepažįstamoje, bet jaukioje erdvėje. Didžiulis kambarys, nutviekstas saulės spindulių. Masyvūs minkšti baldai, gintaro spalvos užuolaidos puikiai dera interjere. Nespėjus apsižvalgyti, net nepamatau, o pirmiau pajuntu į mane įsmeigtą įdėmų žvilgsnį.

- Matau atsibudai, mažoji taisyklių laužytoja? – išgirstu pašaipų gana išvaizdaus vyriškio, sėdinčio priešais mane patogiame krėsle, balsą.
- Hmmm... aš ne... nesu... – netenku amo, vis dar mėgindama susivokti, kaip čia atsidūriau.

Jis lengvai atsistoja, prieina prie manęs ir ištiesia ranką tardamas:

- Susipažinkime – Visvaldas Tautkus, būsimas tavo vyras.

Išgirdusi pabrėžtinai ištartus paskutinius žodžius atkuntu ir beveik isteriškai nusikvatoju.
- Mano vyras? Cha cha!.. Pokštininkas! Geriau, pone Viską Valdantis, paaiškink, kaip čia atsidūriau ir ar tik ne tu pasisavinai mano automobilį?

Visvaldas kreivai šypteli, nutaiso rimtą grimasą.

- Tavo automobilį? Kiek žinau, jis registruotas Petro Gaidelio vardu.
- Na ir kas, kad tėvo. Tas pats kas mano! – šūkteliu.
- Taigi mieloji, Egluže, buvai bloooga mergaitė. O blogos mergaitės man patinka. Kita vertus, už netinkamą elgesį būtinas atpildas...
- Koks dar atpildas? Grąžink Panterą! – jaučiu, kad darosi nebejuokinga. Vien mintis, kad papuoliau į kokio psichopato rankas, nupurto.

Stojuos nuo sofos ir instinkytviai atbula imu trauktis durų link, bet priešais stovintis JIS sugriebia už rankos ir įsmeigęs hipnotizuojančias akis grėsmingai taria:

- Eikim prie reikalo, velniūkšte. Tau reikia automobilio, o man – tavęs! – Visvaldas plačiai nusišypso ir mirkteli akį. – Tad siūlau tau sandėrį: tekėk už manęs. Būk mano žmona, draugė, meilužė, o aš grąžinsiu tavo tėvui Tomasitą Pantherą. A?

Ką??? Turbūt jis iš manęs tyčiojasi? O gal jam tikrai ne visi namie? Kad aš tekėčiau už nepažįstamojo? Per prievartą? To tai jau nebus!..

- Ne! Nė už ką!
- O tu dar pasvarstyk,  - ramiai, slėpdamas nusivylimą pertaria Viską Valdantis. – Laiko turi iki vakarienės. Beje, noriu pridurti, jog Tave gerbsiu ir mylėsiu, kaip tikrą žmoną. Gal net susilauktume ketverto vaikų... Apipilsiu neregėtais turtais ir nieko tau netrūks. Pagalvok apie tai, Eglužėl.

Taręs tuos žodžius jis išėjo.

***
 
Visgi mes susituokėme. Ryžausi šiam žingsniui vildamasi, jog tai tik slogus sapnas, iš kurio pabusti įmanoma tik sutikus su jo sąlygomis.

Dabar sėdžiu automobilyje ir lekiu sostinėn. Privalau grąžinti tėvui mašiną. Iš paskos rieda juodas Bemsas su dviem apsauginiais, turinčiais užtikrinti mano saugią kelionę pirmyn ir atgal.

Seserų nuo tos keistos dienos dar nemačiau, o ir paskambinti neturėjau kaip, nes pas būsimą vyrą atsidūriau be mobiliojo, o jų numerių, deja, atmintinai nemoku. Visvaldas prasitarė, jog jos saugios ir ramios, turėtų būti namuose.

Grįžusi tėvų pilaitėn, nepastebiu nieko keisto. Rodos, manęs niekas nepasigedo. Tėvukas gerai nusiteikęs ir nieko neklausinėdamas atsiėmė Pantheros raktus ir iškeliavo, pasak jo, darbo reikalais. Mama, kaip ir kasdien, pasirūpino gardžiais pietumis.

Ką? Nejaugi nepasigedo? Juk su Visvaldu praleidau ištisas keturias nuostabias meilės savaites. Meilės, nes pamilau… Ir per tą laiką niekam nerūpėjo, kur aš dingau? Hmm… Nesuprantu, kas čia dedasi?

Taip bemintijant susizgrimbu, jog laikas vykti atgal pas savo vyrą. Nerimaus, lauks. O aš jo jau ir pasiilgau – velniaižin, kalti kerai, hipnozė ar kas kitas, bet savo sutuoktinį pamilau taip, kaip nebūčiau galėjusi pagalvoti, jog galiu pamilti. Ir dar tokiomis aplinkybėmis.

Sėdu į vis dar laukiantį juodą BMW ir nukuriam temstančio Vilniaus gatvėmis.

***

Gintariniame meilės lizdelyje mes penkiese: aš ir keturi mūsų vaikai. Keturi metinukai, taip ir nepažinę savo tėvo. Tėvo, turėjusio atstoti jiems dalį pasaulio, bet likusio tik mano trapioje atmintyje. Kaip sapnas. Gražus sapnas apie netikėtą meilę su liūdna pabaiga.

Dažnai pabundu naktimis šaukdama:

          Visvaldai, Visvaldėli,
          Jei tu gyvas, — pieno puta,
          Jei negyvas, — kraujo puta.

Vis dar negaliu suprasti, kodėl toks negailestingas Panteros savininkas ir kodėl tokie žiaurūs jo pakalikai?

Atpildo, šaukiuosi ATPILDO!!!